Virinta oda

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Itališkas pieštukų dėklas iš virintos odos (apie 1500 m.).

Virinta oda (angl. boiled leather, pranc. cuir bouilli), dar žinoma kaip kieta oda – stora vandenyje virinta oda, iš kurios darydavo šarvus.

Storą raugintą gyvulių odą virindavo vandenyje (kartais teigiama, kad į vandenį dėdavo aliejaus ir vaško; kartais – kad iš rauginto šlapimo gautų amonio druskų). Virinta oda pasidaro kieta ir kiek trapoka, panaši į medieną. Ką tik virinta, dar šlapia oda būna lanksti ir kiek tąsi, todėl tuo metu ją galima formuoti – suteikti gaminamiems šarvams (šalmams, kirasoms, antblauzdžiams ir pan.) reikalingą formą. Spėjama, kad virintą odą kartais plakdavo plaktuku ir tokiu būdų ją sutankindavo ir sukietindavo.

Suformuotų virintos odos elementų vaškavimas apsaugo odą nuo įmirkimo ir deformacijos.

Virinta oda būdavo pigi ir lengva alternatyva bronzai, plienui ir kitoms šarvinėms medžiagoms.

Virintą odą naudodavo ir knygų viršeliams.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]