Livonijos karas

Livonijos karas (1558–1583) vyko tarp Rusijos ir jos vakarinių kaimynų dėl buvusio Livonijos ordino teritorijos kontrolės. Livonija Rusijai buvo svarbi kaip galimas tiesioginis išėjimas į Baltijos jūrą, nepriklausant nuo Švedijos ar Lietuvos.

Priešistorė

Rusijos tranzitinę prekybą su Vakarais kontroliavo Livonijos ordinas, kuris bijodamas Rusijos stiprėjimo, ribojo ir tam tikrų prekių bei specialistų patekimą į Rusiją.

1503 m. Ivanas III-asis sudarė su Livonijos ordinu paliaubas 50-iai metų, pagal kurią ordinas turėjo kasmet mokėti Rusijai duoklę už Dorpato miestą. Po paliaubų laikotarpio pasibaigimo 1554 m. Ivanas IV-asis pareikalavo sumokėti per tą laikotarpį nesumokėtas duoklės sumas, atsisakyti Livonijos karinių sąjungų su Lietuvos Didžiaja Kunigaikštyste ar Švedija bei pratęsti paliaubas. Livonijos ordinui stengiantis atidėlioti sau nepalankių paliaubų sudarymą 1557 m. Ivanas IV atsisakė tęsti derybas ir priimti Livonijos pasiuntinius.

Karo eiga

Karo pradžioje Livonijos ordinas buvo nusilpnintas kelių karinių pralaimėjimų ir Reformacijos. Iš kitos pusės Rusija po Kazanės ir Astrachanės chanatų sutriuškinimo ir Kabardos prijungimo jautėsi sustiprėjusi.

Karas su Livonijos ordinu

Ivanas Rūstusis užima Narvą. Autorius – Borisas Čorikovas, 1836

Rusija karą pradėjo 1558 m. sausį. Pirmaisiais karo metais buvo užimta Narva ir Tartu, rusų kariuomenė priartėjo prie Talino. 1559 m. sudarytos paliaubos. Tuo tarpu Livonijos ordinas su Zigmantu Augustu sudarė sutartį, pagal kurią ordino ir Rygos arkivyskupo valdos tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės protektoratu. Tais pačiais metais Danija užvaldė Saremos salą. 1560 m. Rusija atnaujino karinius veiksmus ir užėmė Alūksnę bei Viljandį. Livonijos armija buvo sumušta, o ordinas žlugo, tačiau Rusijai teko tęsti karą su Lietuva ir Švedija.

Karas su Lietuva ir Švedija

1563 m. rusai užėmė Polocką, bet 1564 m. patyrė keletą pralaimėjimų (Čašnikų mūšis). Į Lietuvą perbėgo bojarinas ir stambus karo vadas A.M.Kurbskis.