Atlanto chartija: Skirtumas tarp puslapio versijų
S Pusiau automatinis skydelių datavimas |
Nėra keitimo santraukos |
||
| Eilutė 5: | Eilutė 5: | ||
Chartija buvo apsvarstyta ir priimta Atlanto konferencijoje „Riviera“, karinėje jūrų bazėje Ardžentija [[Niufaundlendas|Niufaundlende]]. 1941 m. rugsėjo 24 d. prie chartijos prisijungė TSRS, Belgija, Čekoslovakija, Graikija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Norvegija, Lenkija, Jugoslavija ir generolo [[Šarlis de Golis|Šarlio de Golio]] vadovaujama Prancūzijos vyriausybė. Šioje chartijoje kalbama apie kolektyvinio saugumo sukūrimą ir taikos išsaugojimą pasibaigus [[Antrasis pasaulinis karas|Antrajam pasauliniam karui]], nors JAV dar nebuvo įstojusi į karą. |
Chartija buvo apsvarstyta ir priimta Atlanto konferencijoje „Riviera“, karinėje jūrų bazėje Ardžentija [[Niufaundlendas|Niufaundlende]]. 1941 m. rugsėjo 24 d. prie chartijos prisijungė TSRS, Belgija, Čekoslovakija, Graikija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Norvegija, Lenkija, Jugoslavija ir generolo [[Šarlis de Golis|Šarlio de Golio]] vadovaujama Prancūzijos vyriausybė. Šioje chartijoje kalbama apie kolektyvinio saugumo sukūrimą ir taikos išsaugojimą pasibaigus [[Antrasis pasaulinis karas|Antrajam pasauliniam karui]], nors JAV dar nebuvo įstojusi į karą. |
||
Atlanto chartija svarbi [[Lietuva|Lietuvos]] istorijoje tuo, kad joje buvo įsipareigota atstatyti visas iki karo egzistavusias suverenias valstybes, vadinasi buvo žadama atkurti ir [[Baltijos šalys|Baltijos šalių]] valstybingumą. Atlanto chartija buvo vienas iš pokario partizaninį pasipriešinimą Lietuvoje skatinusių veiksnių, teikęs viltį dėl Vakarų intervencijos. |
Atlanto chartija svarbi [[Lietuva|Lietuvos]] istorijoje tuo, kad joje buvo įsipareigota atstatyti visas iki karo egzistavusias suverenias valstybes, vadinasi, buvo žadama atkurti ir [[Baltijos šalys|Baltijos šalių]] valstybingumą. Atlanto chartija buvo vienas iš pokario partizaninį pasipriešinimą Lietuvoje skatinusių veiksnių, teikęs viltį dėl Vakarų intervencijos. |
||
Vykdydamos prisiimtus Atlanto chartijoje įsipareigojimus šalys pačios galėjo pasirinkti savo valdymo formą. Pasaulyje taikiu būdu atsirado daug nepriklausomų valstybių, Didžioji Britanija neteko daugelio savo kolonijų (pvz., Indijos). |
|||
{{Commonscat|Atlantic Charter}} |
{{Commonscat|Atlantic Charter}} |
||
15:07, 11 kovo 2021 versija
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
.jpg)
Atlanto chartija – dokumentas, kurį 1941 m. rugpjūčio 14 d. pasirašė JAV prezidentas Franklinas D. Ruzveltas ir Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Vinstonas Čerčilis. Jis tapo vienu pagrindinių antihitlerinės koalicijos programinių dokumentų, jame buvo susitarta kariauti iki visiško agresorės sutriuškinimo.
Chartija buvo apsvarstyta ir priimta Atlanto konferencijoje „Riviera“, karinėje jūrų bazėje Ardžentija Niufaundlende. 1941 m. rugsėjo 24 d. prie chartijos prisijungė TSRS, Belgija, Čekoslovakija, Graikija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Norvegija, Lenkija, Jugoslavija ir generolo Šarlio de Golio vadovaujama Prancūzijos vyriausybė. Šioje chartijoje kalbama apie kolektyvinio saugumo sukūrimą ir taikos išsaugojimą pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, nors JAV dar nebuvo įstojusi į karą.
Atlanto chartija svarbi Lietuvos istorijoje tuo, kad joje buvo įsipareigota atstatyti visas iki karo egzistavusias suverenias valstybes, vadinasi, buvo žadama atkurti ir Baltijos šalių valstybingumą. Atlanto chartija buvo vienas iš pokario partizaninį pasipriešinimą Lietuvoje skatinusių veiksnių, teikęs viltį dėl Vakarų intervencijos.
Vykdydamos prisiimtus Atlanto chartijoje įsipareigojimus šalys pačios galėjo pasirinkti savo valdymo formą. Pasaulyje taikiu būdu atsirado daug nepriklausomų valstybių, Didžioji Britanija neteko daugelio savo kolonijų (pvz., Indijos).
