Baltijos Antantė: Skirtumas tarp puslapio versijų

Jump to navigation Jump to search
101 pridėtas baitas ,  prieš 3 metus
S
S (Automatizuotas brūkšnių taisymas.)
Aštrėjanti tarptautinė situacija Europoje tris Baltijos šalis skatino apsibrėžti savo pozicijas. Devintojoje konferencijoje buvo deklaruotas trijų Baltijos valstybių neutralumo laikymasis. Vienuoliktoji konferencija svarstė galimybes riboti sovietų karinio kontingento skaičių Latvijoje ir Estijoje.
 
1920–1939 m. neišspręstas Vilniaus klausimas neleido šiai diplomatinei sąjungai išaugti iki karinio aljanso, nors tokių ketinimų būta. 1935 m., paaštrėjus Lietuvos santykiams su Vokietija dėl Klaipėdos, Lietuva paprašė Latvijos ir Estijos paramos. Sąjungininkės palaikė Lietuvą, įsipareigodamos nesudaryti nepuolimo sutarties su Vokietija, jei toji nesutiks sudaryti tokios sutarties su Lietuva. Tačiau kai 1939 m. kovo 20 d. [[1939 m. Vokietijos ultimatumas Lietuvai|Vokietija ultimatumu]] pareikalavo iš Lietuvos atsisakyti Klaipėdos, Latvija ir Estija atsisakė kaip nors padėti Lietuvai. Prieš tai [[1938 m. Lenkijos ultimatumas Lietuvai|Lenkijos ultimatumo Lietuvai]] metu (1938 m. kovo 17 d.) Latvija raginusi Lietuvą „rasti modus vivendi su Lenkija“. Visą pirmosios nepriklausomybės laikotarpį Vilniaus klausimą Latvija ir Estija laikė dvišale Lietuvos ir Lenkijos problema, vadovaudamosi nuostata, jog dėl mažos kaimynės (Lietuvos) netikslinga gadinti santykių su didele kaimyne (Lenkija). Pačios Lenkijos politika Latvijos ir Estijos atžvilgiu buvo visiškai kitokia nei politika su Lietuva. (1920 m. sausį Lenkija pasisiūlė ir padėjo Latvijai vaduoti iš bolševikų Daugpilį, nepareiškusi didesnių pretenzijų į buvusius [[Infliantai|Lenkų Infliantus]], t. y. Latgalą).
 
== Konferencijos ==

Naršymo meniu