Italų neorealizmas

Italų neorealizmas buvo kinematografijos judėjimas, gyvavęs po Antrojo pasaulinio karo. Dažnai chronologiniais Italų neorealizmo rėmais laikomi 1943 (filmas Ossessione) – 1952 metai (Umberto D.).

Charakteringi neorealistinių filmų bruožai buvo temų paieškos žemesniųjų socialinių sluoksnių gyvenime. Kalbėta apie ekonominę ir moralinę padėtį šalyje, kurioje tik ką pasibaigė karas. Dažnai antraeilius ir net pagrindinius vaidmenis vaidindavo neprofesionalūs aktoriai. Dėl finansavimo trūkumo kūrėjai iš esmės nenaudojo jokių dirbtinių scenografinių priemonių. Filmuojama buvo lauke. Dėl šių priežasčių neorealistiniai filmai įgavo dokumentikos bruožų.

Žymiausi režisieriai neorealistai buvo Roberto Rossellini, Luchino Visconti, Vittorio De Sica, Giuseppe De Santis ir scenaristas Cesare Zavattini.

Įtaka

Trys didieji italų režisieriai: Federico Fellini, Michelangelo Antonioni ir Luchino Visconti savo karjerą pradėjo kaip neorealistai bei išsaugojo neorealizmo bruožų savo vėlesniuose darbuose.

Šis judėjimas padarė įtaką Prancūzų naujajai bangai ir kitiems judėjimams JAV, Japonijoje, Didžiojoje Britanijoje, Lenkijoje.

Filmai

Visconti

• Ossessione (1943)
• Žemė dreba (La terra trema 1948)
• Roko ir jo broliai (Rocco e i suoi fratelli 1960)

Rossellini

• Roma, atviras miestas (Roma, città aperta 1946)
• Paisà (1946])
• Vokietija nuliniai metai (Germania anno zero 1948)
• Strombolis (Stromboli 1950)

De Sica

• Šiunšia (Sciuscià 1946)
• Dviračių vagys (Ladri di biciclette 1948)
• Umberto D. (1952)

De Santis

• Kartus juokas (Riso Amaro 1949)
• Nėra taikos tarp alyvų (Non c'è pace tra gli ulivi 1950)
• Roma 11 valandų (Roma ore 11 1952)