Utmanas ibn al-Afanas

Utmanas ibn al-Afanas (kai kuriuose šaltiniuose - Osmanas ibn Afanas) - vienas iš pirmųjų Mahometo šalininkų ir jo žentas. Trečiasis musulmonų kalifas, valdęs 644−656 m., tačiau sumanumu nusileidęs savo pirmtakams Abu bakrui ir Umarui ibn al-Katabui. Jo politika, kaltinama nepotizmu, paskatino sukilimą, per kurį jis pats buvo nužudytas.

Utmaną ibn al-Afaną kalifu išrinko šeši Pranašo bendražygiai. Jis buvo silpnesnio charakterio nei ankstesnieji kalifai, tačiau per pirmuosius šešerius jo valdymo metus musulmonų bendruomenė (umma) ir toliau klestėjo. Sumanaus valdymo dėka musulmonai užkariavo naujų teritorijų: atkariavo Kiprą iš Bizantijos, Šiaurės Afrikoje jų pajėgos pasiekė Tripolį, Rytuose užėmė didelę dabartinės Armėnijos dalį, musulmonų valdžią įtvirtino iki pat Okso upės Irane, Herato Afganistane ir Sindo Indijoje.

Nepaisant šių pergalių, tarp karių augo nepasitenkinimas dėl pasikeitusio gyvenimo: per keletą metų jie iš klajoklių tapo profesionaliais kariais. Vasarą leisdavo kariaudami, žiemą - gyvendami įgulos miestuose. Dėl padidėjusių atstumų karo žygiai pareikalaudavo labai daug jėgų, o grobis būdavo mažesnis. Utmanas buvo ypač nepopuliarus Kūfoje ir Fustate, nes ir toliau draudė karvedžiams bei turtingiausioms Mekos šeimoms kurti privačius ūkius tokiose šalyse kaip Iranas. Umma taip pat piktino ir tai, jog Utmanas, suteikdamas garbingiausius postus, neteikė pirmenybės Medinos musulmonams. Korano deklamuotojams nepatiko reikalavimas įgulos miestuose naudoti vienintelę šventojo teksto versiją.

656 metais nepasitenkinimas virto maištu. Grupė arabų kareivių iš Fustato sugrįžo į Mediną reikalauti savo teisių. Nesulaukę dėmesio, užpuolė Utmano būstą, įsilaužė ir jį nužudė. Maištininkai naujuoju kalifu paskelbė Mahometo pusbrolį Ali ibn Abi Talibą, kuris nepritarė nei Umaro, nei Utmano politikai ir rėmė kareivių teises prieš centrinę valdžią.