Racionalizmas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Rencas (aptarimas | indėlis)
SNėra keitimo santraukos
VolkovBot (aptarimas | indėlis)
Eilutė 13: Eilutė 13:


[[arz:العقلانيه]]
[[arz:العقلانيه]]
[[bn:যুক্তিবাদ]]
[[bs:Racionalizam]]
[[bs:Racionalizam]]
[[ca:Racionalisme]]
[[ca:Racionalisme]]
Eilutė 38: Eilutė 39:
[[ko:합리주의]]
[[ko:합리주의]]
[[ku:Rasyonalîzm]]
[[ku:Rasyonalîzm]]
[[la:Rationalismus]]
[[lv:Racionālisms]]
[[lv:Racionālisms]]
[[ms:Rasionalisme]]
[[ms:Rasionalisme]]

09:27, 6 liepos 2010 versija

Racionalizmas (lot. rationalis 'protingas') – gnoseologijos kryptis, kuri laiko, kad protas turi autonomišką, nuo patyrimo nepriklausančią tikrovės pažinimo galią. Šiuo požiūriu racionalizmas priešingas empirizmui, kuris negali paaiškinti, kaip nuo visuomet konkretaus, riboto patyrimo protas pereina prie sprendinių, kurie turi loginių visuotinumo ir būtinumo požymių.

Racionalizmas, pripažindamas, jog protas bei jo kriterijai iš dalies yra savarankiški, pirmiausia stengėsi pagrįsti matematikos ir teorinės gamtotyros specifiką, tačiau pačios to savarankiškumo prigimties nepaaiškino. Tiek empirizmui, tiek racionalizmui bendra gnoseologinė pozicija: žmogus pažindamas santykiauja su tikrove vien kaip stebėtojas.

Racionalizmo idėjų būta jau senovės graikų filosofijoje (Sokratas, Platonas), tačiau teoriškai ši kryptis buvo išplėtota tik XVII a., kai filosofija, siekdama atsiriboti nuo scholastinės tradicijos, išsikėlė uždavinį apibrėžti tikro pažinimo būdus ir kriterijus. Žymiausias naujųjų laikų racionalizmo teoretikas buvo R. Dekartas, iškėlęs prielaidą, kad idėjos įgimtos ir intuityviai akivaizdžios. Racionalizmas buvo plėtojamas B. Spinozos, G. V. Leibnico, klasikinio vokiečių idealizmo.[1]

Šaltiniai

  1. RacionalizmasLietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris 283–284 psl.