Racionalizmas: Skirtumas tarp puslapio versijų
S robotas Keičiama: ro:Raționalism |
SNėra keitimo santraukos |
||
| Eilutė 1: | Eilutė 1: | ||
{{otheruses}} |
{{otheruses}} |
||
'''Racionalizmas''' ({{la|rationalis}} |
'''Racionalizmas''' ({{la|rationalis}} 'protingas') – [[Gnoseologija|gnoseologijos]] kryptis, kuri laiko, kad [[protas]] turi autonomišką, nuo [[Patyrimas|patyrimo]] nepriklausančią tikrovės [[Pažinimas|pažinimo]] galią. Šiuo požiūriu racionalizmas priešingas [[Empirizmas|empirizmui]], kuris negali paaiškinti, kaip nuo visuomet konkretaus, riboto patyrimo protas pereina prie sprendinių, kurie turi loginių visuotinumo ir būtinumo požymių. |
||
Racionalizmas, pripažindamas, jog protas bei jo kriterijai iš dalies yra savarankiški, pirmiausia stengėsi pagrįsti [[Matematika|matematikos]] ir teorinės gamtotyros specifiką, tačiau pačios to savarankiškumo prigimties nepaaiškino. Tiek empirizmui, tiek racionalizmui bendra gnoseologinė pozicija: žmogus pažindamas |
Racionalizmas, pripažindamas, jog protas bei jo [[kriterijus|kriterijai]] iš dalies yra savarankiški, pirmiausia stengėsi pagrįsti [[Matematika|matematikos]] ir teorinės gamtotyros specifiką, tačiau pačios to savarankiškumo prigimties nepaaiškino. Tiek empirizmui, tiek racionalizmui bendra gnoseologinė pozicija: žmogus pažindamas santykiauja su tikrove vien kaip stebėtojas. |
||
Racionalizmo idėjų būta jau senovės graikų filosofijoje ([[Sokratas]], [[Platonas]]), tačiau teoriškai ši kryptis buvo išplėtota tik [[XVII a.]], kai filosofija, siekdama atsiriboti nuo [[Scholastika|scholastinės]] tradicijos, išsikėlė uždavinį apibrėžti tikro pažinimo būdus ir kriterijus. Žymiausias naujųjų laikų racionalizmo teoretikas buvo [[Renė Dekartas|R. Dekartas]], iškėlęs prielaidą, kad idėjos įgimtos ir intuityviai akivaizdžios. Racionalizmas buvo plėtojamas [[Benediktas Spinoza|B. Spinozos]], [[Gotfrydas Leibnicas|G. V. Leibnico]], [[Klasikinis vokiečių idealizmas|klasikinio vokiečių idealizmo]].<ref>{{LTE|IX}} 283–284 psl.</ref> |
Racionalizmo idėjų būta jau senovės graikų filosofijoje ([[Sokratas]], [[Platonas]]), tačiau teoriškai ši kryptis buvo išplėtota tik [[XVII a.]], kai filosofija, siekdama atsiriboti nuo [[Scholastika|scholastinės]] tradicijos, išsikėlė uždavinį apibrėžti tikro pažinimo būdus ir kriterijus. Žymiausias naujųjų laikų racionalizmo teoretikas buvo [[Renė Dekartas|R. Dekartas]], iškėlęs [[prielaida|prielaidą]], kad idėjos įgimtos ir intuityviai akivaizdžios. Racionalizmas buvo plėtojamas [[Benediktas Spinoza|B. Spinozos]], [[Gotfrydas Leibnicas|G. V. Leibnico]], [[Klasikinis vokiečių idealizmas|klasikinio vokiečių idealizmo]].<ref>{{LTE|IX}} 283–284 psl.</ref> |
||
== Šaltiniai == |
== Šaltiniai == |
||
11:02, 13 birželio 2010 versija
Kitos reikšmės – Racionalizmas (reikšmės).
Racionalizmas (lot. rationalis 'protingas') – gnoseologijos kryptis, kuri laiko, kad protas turi autonomišką, nuo patyrimo nepriklausančią tikrovės pažinimo galią. Šiuo požiūriu racionalizmas priešingas empirizmui, kuris negali paaiškinti, kaip nuo visuomet konkretaus, riboto patyrimo protas pereina prie sprendinių, kurie turi loginių visuotinumo ir būtinumo požymių.
Racionalizmas, pripažindamas, jog protas bei jo kriterijai iš dalies yra savarankiški, pirmiausia stengėsi pagrįsti matematikos ir teorinės gamtotyros specifiką, tačiau pačios to savarankiškumo prigimties nepaaiškino. Tiek empirizmui, tiek racionalizmui bendra gnoseologinė pozicija: žmogus pažindamas santykiauja su tikrove vien kaip stebėtojas.
Racionalizmo idėjų būta jau senovės graikų filosofijoje (Sokratas, Platonas), tačiau teoriškai ši kryptis buvo išplėtota tik XVII a., kai filosofija, siekdama atsiriboti nuo scholastinės tradicijos, išsikėlė uždavinį apibrėžti tikro pažinimo būdus ir kriterijus. Žymiausias naujųjų laikų racionalizmo teoretikas buvo R. Dekartas, iškėlęs prielaidą, kad idėjos įgimtos ir intuityviai akivaizdžios. Racionalizmas buvo plėtojamas B. Spinozos, G. V. Leibnico, klasikinio vokiečių idealizmo.[1]
Šaltiniai
- ↑ Racionalizmas. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris 283–284 psl.