Bantustanas

Pietų Afrikos bantustanai

Bantustanas (oficialiai bantų tėviškė, angl. bantu homeland, afrikaniškai bantu tuisland) - savavaldės gentinės teritorijos, kurias juodiesiems gyventojams buvo išskyrusi Pietų Afrikos Respublikos baltųjų valdžia apartheido laikotarpiu. Bantustanus Pietų Afrikos valdžia buvo įkūrusi ir |Namibijoje. Bantustanai buvo kuriami siekiant tam tikros tautybės juoduosius gyventojus sutelkti tam tikroje teritorijoje, kad šios teritorijos taptų tautiškai vienalytės ir taptų pagrindu nepriklausomos juodųjų valtybėms sukurti.

4 bantustantai buvo paskelbti nepriklausomomis valstybėmis - Bofutatsvana (1977 m.), Ciskėjus (arba Siskėjus) (1981 m.), Transkėjus (1976 m.) ir Venda (1979 m.). Jų suvereniteto jokia kita valstybė (išskyrus Pietų Afriką) nepripažino. Namibijos teritorijoje 3 bantustanams (Ovambolendui, Kavangolendui ir Rytų Kapryviui) taip pat buvo pripažinta apsisprendimo teisė. Kiti bantustanai turėjo dalinę autonomiją, tačiau nepriklausomais paskelbti nebuvo.

Bantustanų sąrašas =

Pietų Afrikos Respublikos teritorijoje buvo įkurta 10 bantustatų (skliausteliuose - kokiai tautybei buvo skiriamas bantustanas):

• Bofutatsvana (tsvanai),
• Ciskėjus (kosai),
• Transkėjus (kosai),
• Venda (vendai).
• Gazankulus (tsongai)
• Kangvanė (svaziai)
• Kvakva (pietų sotai)
• Lebova (šiaurės sotai)
• Kvandebele (ndebeliai)
• Kvazulu (zulai)

Motyvai

Apartheido vadovai norėjo rasių atskyrimą įgyvendinti ir teritoriškai, vadovaujantis šūkiu „atskiras vystymasis“. Kuriant bantustanus siekta pakeisti baltiesiems nepalankų gyventojų balansą, vis didėjant juodųjų daliai bendrame gyventojų skaičiuje. Idėjos kritikai teigia, kad taip paprasčiausiai buvo siekiama suvaryti negrų tau tas į tam tikrus regionus, o visą likusią PAR palikti vien baltiesiems, spalvotiesiems ir azijiečiams. Tik dalis negrų buvo priskirti bantustanams, tačiau galimas daiktas, kad PAR įkurti bantustanus visoms negrų tautoms ir suteikti jiems nepriklausomybę, taip turint greta daug nedidelių valstybių iš kurių galima imti pigią darbo jėgą ir kurias galima lengvai įtakoti, nes PAR buvo pagrindinė paramos joms teikėja, daug jų žmonių dirbo PAR, bet tuo pačiu neturint milžiniškos negrų opozicijos savo šalyje. Vis dėlto šiai idėjai atvirai priešinosi apartheido nepalaikiusios užsienio šalys, o taip pat ir Afrikos nacionalinis kongresas. Daugeliui kitų tautų buvo sutekta gana plati autonomija, tačiau pastarosios, skirtingai nuo nepriklausomų bantustanų, negalėjo turėti savo kariuomenių.

Savarankiškumas

Tik keli bantustanai buvo geroje pakrantes turinčioje žemėje (kiti gi buvo prastesnėje žemėje), ten kur gyveno bantustanus gavusios tautos. Jei tautos gyvenamoji vieta būdavo išskaidyta, tuomet ir bantustanas buvo ne vientisas, o išskaidytas į kelis anklavus ir dėl to kur kas sunkiau valdomas (taip atsitiko Bofutatsvanai).

Daugelis valstybių bantustanų nepripažino, nes laikė tai rasistinės apartheido politikos dalimi. Toks nepripažinimas buvo didžiausias smūgis bantustanų idėjai, kadangi jų gyventojai negalėdavo pasinaudoti savo pasais išvykdami į užsienį (išskyrus kitus bantustanus ir Pietų Afrikos Respubliką), kadangi jie nebuvo pripažįstami. Tad į užsienį buvo galima vykti tik su Pietų Afrikos pasais, kurie būdavo skiriami tik dvigubą pilietybę turintiesiems; taip pat Pietų Afrika juos duodavo bantustanų politikams, kad šie galėtų nevaržomi vykti į užsienį.

Dėl tokių nesklandumų bantustanų kūrimo procesas sustojo nepriklausomybę suteikus tik keturiems iš jų, o kiti liko autonomijomis. 1994 m., kai negrai atėjo į valdžią Pietų Afrikoje, nepriklausomi bantustanai buvo sugrąžinti bendros valdžios įtakon, o autonomijos panaikintos. Bantustanų kariuomenės buvo inkorporuotos į Pietų Afrikos kariuomenės sudėtį, o pastaroji – smarkiai sumažinta.

Tačiau ir nepriklausomi bantustanai ekonomiškai nemažai priklausė nuo PAR. Jie turėjo savo valdžią ir institucijas, tokias kaip kariuomenė, o taip pat simboliką, bei buvo nepriklausomi politiškai. Tačiau jie buvo labai neturtingi, smarkiai priklausė nuo PAR paramos, be to, nemaža dalis bantustanų gyventojų dirbo PAR (tenai darbai buvo geriau apmokami), arba gyvendami bantustanų ir PAR pasienyje, arba ir gyvendami PAR.

Taigi nors bantustanų politikai nepriklausė nuo PAR, kai kuriuose jų būdavo rinkimai, tačiau jie negalėjo daug pasipriešinti PAR valiai, net jei su ja ir nesutiko; pvz., Transkėjaus pretenzijų į PAR žemes reiškimas baigėsi tada, kai PAR pagrąsino nutraukti paramą. be to, PAR buvo galingiausia regiono karinė jėga, tad bantustanai jai pasipriešinti nebūtų sugebėję. Pradžioje visi bantustanai buvo autonomijomis, vėliau PAR ėmė siūlyti jiems nepriklausomybę, su tuo sutiko keturių bantustanų valdžios. Iki šiol PAR diskutuojama, ar bantustanų politikus galima laikyti kolaborantais. Kai kurie jų teigė, kad jie įsivaizdavo, kad laisvę bus lengviau pasiekti įgijus savo valstybes, o ne kaip siūlė Afrikos nacionalinis kongresas, bendru pasipriešinimu iš pogrindžio.

Nuorodos

• Ciskėjaus istorijos datos