Sostų žaidimas (romanas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Sostų žaidimas
AGameOfThrones.jpg
Autorius(ė) George R. R. Martin
Žanras Maginė fantastika
Originalus leidimas
Pavadinimas A Game of Thrones
Šalis JAV
Kalba anglų
Leidykla Bantam Spectra (JAV)
Voyager Books (JK)
Išleista 1996 m. rugpjūčio 6 d.
Lietuviškas leidimas
Vertėjas(a) Rasa Tapinienė
Leidykla Alma littera
Išleista 2012
Puslapių 638 (LT)
ISBN 0-553-10354-7 (JAV)
ISBN 0-00-224584-1 (JK)
ISBN 978-609-01-0537-5 (LT)

„Sostų žaidimas“ (angl. A Game of Thrones) – pirmoji knyga iš planuojamų septynių tomų maginės fantastikos romanų sagos „Ledo ir ugnies giesmė“, kurios autorius Džordžas R. R. Martinas. Knyga išleista 1996 m. rugpjūčio 6 d., į lietuvių kalbą pirmą kartą išversta 2012 m. Rasos Tapinienės. Romanas 1997 m. pelnė „Locus“ premiją,[1] o apysaka „Blood of the Dragon“, susidedanti iš šios knygos skyrių apie Daneiris Targeirin, pelnė „Hugo“ premiją. 2011 m. sausį romanas tapo „New York Times“ bestseleriu.[2]

Istorijos veiksmas vyksta Septyniose karalystėse – Viduramžių Europą primenančiame žemyne, pavadinimu Vesterosas, kuriame metų laikai keičiasi kas kelerius metus, o kartais trunka dešimtmečius, bei Ese, esančiame į Rytus nuo Vesteroso. Istorija pasakojama pagrindinių veikėjų akimis. Pagal romaną buvo sukurta spin-off kūrinių: komiksų adaptacija, keletas kortų, stalo ir kompiuterinių žaidimų. Romano motyvais pastatytas pirmasis serialo „Sostų žaidimas“, kurio premjera įvyko 2011 m. balandį televizijos tinkle HBO, sezonas.

Siužetas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Romaną „Sostų žaidimas“ sudaro trys pagrindinės viena su kita susijusios siužeto linijos. Viena jų plėtojasi Septyniose karalystėse, kita – už šiaurinę Vestero ribą žyminčios ledo sienos, trečioji – Ese.

DĖMESIO: toliau atskleidžiamos kūrinio detalės

Septynios karalystės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Edardas Starkas, Vinterfelo lordas, valdantis šiaurines Vesteroso žemes, vyksta vykdyti mirties bausmės Nakties sargybos dezertyrui, sulaužiusiam įžadus ir palikusiam Sieną. Prieš mirtį šis tvirtina matęs Kitus, tačiau yra palaikomas bepročiu. Apie Kitus nebuvo girdėta tūkstančius metų nuo žiemos, kuri truko daugelį dešimtmečių.

Kelyje atgal Edardas, jo sūnūs Robas ir Branas, nesantuokinis sūnus Džonas ir globotinis Teonas randa kritusį didvilkę (Starkų giminės herbe vaizduojamą gyvūną), niekada anksčiau nematytą piečiau Sienos. Prieš nugaišdama, vilkė susilaukė vilkiukų. Edardas sutinka, kad sūnūs pasiimtų vilkiukus, jei patys juos prižiūrės. Iš viso jie penki – po vieną Edardo sūnums Robui, Branui ir Rikonui bei dukroms Sansai ir Arijai. Džonas netikėtai randa nuošaliai pasitraukusį šeštą vilkiuką ir pasiima jį sau.

Į Vinterfelą atvyksta karalius Robertas Barateonas su palyda. Kartu su juo pasirodo karalienė Sersi, jų vaikai Džofris, Tomenas ir Mersela bei karalienės broliai – jos dvynys Džeimis, Karaliaus sargybos riteris, bei Tyrionas, neūžauga, pravardžiuojamas nykštuku. Robertas prašo Edardo, vaikystės draugo, tapti dešiniąja jo ranka, nes netikėtai mirė anksčiau šias pareigas užėmęs Džonas Arinas.

Karaliui su palyda išjojus į medžioklę, Branas, kopdamas pilies sienomis, apleistame bokšte randa besimylinčius Sersi ir Džeimį. Džeimis nustumia Braną nuo lango. Jis krinta, nežūva, tačiau lieka be sąmonės.

Edardas priima karaliaus pasiūlymą ir su dukromis Sansa bei Arija vyksta į Pietus. Vinterfele lieka jo žmona Ketlina, sūnūs Robas, sąmonės neatgaunantis Branas bei Rikonas. Džonas nutaria keliauti į Šiaurę ir prisijungti prie Nakties sargybos. Ketlina nenori jo matyti Vinterfele. Kartu su Džonu, bet tik pamatyti Sienos, vyksta Tyrionas Lanisteris.

Jiems išvykus, pasikėsinama į Braną, tačiau jį išgelbsti jo didvilkis. Ketlina supranta, jog Branas ne nukrito, o greičiausiai buvo nustumtas. Ji slapčia išplaukia į Karaliaus Uostą, Vesteroso sostinę, tartis su Edardu, tačiau pirmiausia sutinka savo vaikystės draugą Piterį „Pirštelį“ Beilišą, karalystės iždininką, kuris teigia, kad durklas, kuriuo norėta nužudyti Braną, priklauso Tyrionui.

Grįždama atgal, Ketlina netikėtai pakelės užeigoje sutinka nuo Sienos grįžtantį Tyrioną. Belaisviu tapęs karalienės brolis gabenamas į Eirį, arčiau nei Vinterfelas esančią pilį, kurią valdo Ketlinos sesuo ir Džono Arino našlė Laiza. Eiryje Tyrionas teisiamas, savo gynybai jis pasirenka dvikovą, kurioje jam atstovauti sutinka samdomas karys Bronas. Jis laimi ir Ketlina yra priversta Tyrioną paleisti.

Karaliaus Uoste Edardas aiškinasi, kaip mirė Džonas Arinas ir suvokia, jog jis ir karaliaus brolis Stanis Barateonas rado įrodymų, kad visi trys Roberto vaikai iš tiesų yra Sersi ir Džeimio kraujomaišos vaisiai. Atmetęs kito Roberto brolio Renlio pasiūlymą iš karto suimti Sersi, Edardas pasirenka gailestingumą ir nurodo Sersi bėgti kartu su vaikais. Tačiau Sersi pasirūpina, kad Robertas žūtų medžioklėje ir Džofris paskelbiamas naujuoju karaliumi Edardui nespėjus perduoti karūnos Staniui, teisėtam Roberto įpėdiniui. Kai Edardas nutaria veikti prieš Džofrį, jį išduoda Pirštelis. Suimtas Edardas atsisako pasirašyti melagingą prisipažinimą, kad ketino nuversti teisėtą karalių, tačiau yra priverstas tai padaryti, kad išgelbėtų Sansos ir Arijos gyvybes. Edardui taip pat pažadama, kad jam pačiam bus leista grįžti į Šiaurę ir prisijungti prie Nakties sargybos atsisakius visų titulų, teisių ir šeimos. Tačiau Džofris vis tiek įvykdo Edardui mirties bausmę. Sansa lieka karalienės įkaite, bet Arijai pavyksta pabėgti, padedamai Jorino, naujus narius Karaliaus Uoste rinkusio Nakties sargybos agento.

Kyla pilietinis karas, vėliau pramintas Penkių karalių karu. Robas Starkas atveda šiauriečių armiją į Upynus remti Hostero Tūlio, Ketlinos tėvo. Į jo žemes įsiveržė Taivinas Lanisteris, Sersi, Džeimio ir Tyriono tėvas, po to, kai Ketlina suėmė Tyrioną. Riveranas, pagrindinė Tūlių tvirtovė, apsuptas pajėgų, kurioms vadovauja Džeimis Lanisteris, o pats Taivinas laiko didelę armiją piečiau Tridento upės, kad Robo pajėgos negalėtų praeiti. Netikėtai Robas, sudarydamas vedybų kontraktą, laimi Frėjų giminės paramą. Frėjai valdo Dvynius, tvirtovę, kuri yra ir tiltas per upę. Robas piečiau Tridento pasiunčia tik dalelę savo armijos ir kai Taivinas, prie kurio prisijungia ir išsilaisvinęs Tyrionas, supranta, kad ataka tebuvo manevras, Džeimiui padėti jau vėlu – jo armija sutriuškinta, o jis pats paimtas belaisviu. Taivinas atsitraukia į Harenhalo tvirtovę, o Tyrioną išsiunčia į Karaliaus Uostą tapti Džofrio patarėju.

Renlis Barateonas tuo metu pabėga į Haigardeną, galingos Tairelių giminės tvirtovę, kur su audringu palaikymu pasiskelbia naujuoju Vesteroso karaliumi. Trečiuoju karaliumi Penkių karalių kare tampa Robas Starkas, kai jį Šiaurės karaliumi paskelbia visi Starkų ir Tūlių vasalai.

Siena[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Edardo sūnus Džonas atvyksta prisijungti prie Nakties sargybos. Bendžinas Starkas, Edardo brolis, yra vyriausiasis sargybos reindžeris. Tačiau netrukus po Džono atvykimo jis nesugrįžta iš reido ir laikomas dingusiu. Džonas supranta, kad Nakties sargyba turi ir daug kitų problemų – beveik 500 Sienos kilometrų prižiūri mažiau nei tūkstantis vyrų ir dauguma jų yra nusikaltėliai, pasirinkę Nakties sargybą vietoje kalėjimo. Tuo pačiu metu iš už sienos atkeliauja žinios apie tai, kad buriasi milžiniška armija laukinių (vadinamų vaildlingais), žadančių šturmuoti Sieną ir veržtis į Vesterosą.

Džonas ir daugelis kitų kandidatų yra be gailesčio užgauliojami Aliserio Torno, kovos mokytojo, tačiau Džonas sukuria planą, kaip nuo patyčių išgelbėti beviltišką bailį Semvelį Tarlį ir laimi Semvelio bei meisterio Eimono draugystę. Džoną pribloškia faktas, kad seniausias karalystės žmogus Eimonas yra Targeirinų giminės. Targeirinai valdė Vesterosą iki paskutinis jų karalius, pramintas Pamišeliu, Eiris II, buvo nuverstas per Roberto sukilimą prieš penkiolika metų.

Vieną naktį Nakties sargybos vadą užpuola atgijęs iš už sienos pargabentas negyvėlis, Džonas atremia jį ugnimi ir išgelbsti vadą, kuris priblokštas pasiryžta už sienos išvesti didžiulę sargybinių grupę ir išsiaiškinti, kas vyksta.

Išgirdęs žinią apie Edardui įvykdytą mirties bausmę, Džonas dezertyruoja, norėdamas padėti Robui, bet jį pasiveja draugai ir įtikina grįžti, kol dingimas nepastebėtas.

Rytai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Laisvajame Pentoso mieste, magistras Ilyrijus Mopatis ir pabėgėlis princas Viseiris Targeirinas, nuverstojo Eirio II sūnus, planuoja apvesdinti jaunesniąją Viseirio seserį Daneiris ir dotrakių genties vadą, chalą Drogą. Drogas vadovauja keturiasdešimties tūkstančių raitų karių klanui ir Viseiris tikisi jais pasinaudoti, kad atgautų sostą. Pats Ilyrijus kaip vieną vestuvių dovanų Daneiris įteikia tris suakmenėjusius drakono kiaušinius. Targeirinų giminė prieš šimtus metų užkariavo Vesterosą, nes gebėjo kontroliuoti drakonus, tačiau vėliau šie išmirė.

Daneiris ir Drogas netikėtai pamilsta vienas kitą, tačiau Viseiris praranda kantrybę ir, reikalaudamas, kad Drogas tučtuojau veržtųsi į Vesterosą, grasina Daneiris ir mirtinai įžeidžia Drogą. Drogas iš karto „karūnuoja“ Viseirį degančia lydyto aukso karūna. Daneiris pasiryžta pati pasiekti tikslą vietoje mirusio brolio, bet Drogas vis tiek niekur neskuba, kol nesulaikomas Roberto Barateono Daneiris pasiųstas žudikas. Tačiau, kai dotrakiai pasuka link Vesteroso ir užpuola pakeliui esantį miestą, Drogas sužeidžiamas, o jo žaizda užsikrečia. Daneiris praranda ir jį, ir negimusį kūdikį dėl vietos žiniuonės panaudotų metodų ir liepia raganą sudeginti Drogo laidotuvių lauže. Kartu ji sudeda ir drakonų kiaušinius ir pati žengia į liepsną. Kai laužas sudega, iš jo žengia Daneiris su trimis išsiritusiais drakonais.

Atsiliepimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Sostų žaidimas“ sulaukė didžiulio kritikų pripažinimo. Lauren K. Nathan iš „Associated Press“ rašė, kad knyga „sugriebia skaitytoją gniaužtuose nuo pat pirmo puslapio“, o jos veiksmas vyksta „nuostabiame“ fantastikos pasaulyje, kupiname „mistikos, bet ir tikroviškumo.“[3] Steve Perry „The Oregonian“ skaitytojams teigė, jog siužetas yra „sudėtingas ir nepaprastai įdomus“, o pati knyga yra „turtinga ir spalvinga visokiausiais didžiam fantastikos romanui būdingais elementais.“[4] Rašydamas laikraštyje „The Washington Post“, John H. Riskind pakomentavo, jog „dauguma kalavijų ir magijos mėgėjų galės pasimėgauti epine šios knygos apimtimi“, bet išsakė jausmus, jog, jo nuomone, knyga „kenčia nuo vienpusiškų veikėjų ir ne tiek įsimintinų vaizdų.“[5] Phyllis Eisenstein iš „Chicago Sun-Times“ rašė, kad nors knygoje pasitelkiama daug bendrinių fantastikos tropų, Martino metodas yra „toks neįprastai žmogiškas ir intymus, kad jis pranoksta juos.“ Ji tai apibūdino kaip „viliojančią mitinio, istoriškai beribio ir itin asmeniško dvelksmo kombinaciją.“[6] John Prior, rašydamas laikraštyje „San Diego Union-Tribune“, Martino rašybos stilių pavadino „stipriu ir vaizdingu su daug Bizantijos laikams būdingos intrigos ir dinastijų kovų“ ir palygino jį su Robert Jordan knygų serija „Wheel of Time“, tačiau Martino kūrinius laikė „daug tamsesniais, be jokios komedijos ar romantikos bjaurasčiai numalšinti.“[7]

Apdovanojimai ir nominacijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „1997 Award Winners & Nominees“. Worlds Without End. Nuoroda tikrinta 2009-07-25. 
  2. Taylor, Ihsan. „New York Times bestseller list, 2011-01-02“. Nytimes.com. Nuoroda tikrinta 2011-05-16. 
  3. Nathan, Lauren K.. "`Game of Thrones' fit for a king", 1996-11-10.
  4. Perry, Steve. "Writer leaves TV to create epic fantasy", The Oregonian, 1996-10-13.
  5. Riskind, John S.. "Science Fiction & Fantasy", The Washington Post, 1996-07-28.
  6. Eisenstein, Phyllis. "Near the frozen north, where dragons awaken", Chicago Sun-Times, 1996-08-11.
  7. Prior, John. "Chilling 'Decline' a feminist vision of confrontation between the sexes", San Diego Union-Tribune, 1995-09-12.