Soneborno-Bergerio koeficientas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Soneborno-Bergerio koeficientas (dar vadinamas Bergerio koeficientu) – būdas, kuriuo nustatoma užimta vieta varžybose tiems dalyviams, kurie surinko po lygiai taškų. Iš pradžių buvo naudotas ratų sistema vykdomuose šachmatų turnyruose, vėliau ir kitose varžybose: šaškių, novuso, go.

Apskaičiuojamas sumuojant nugalėtų oponentų turimus taškus su pusę surinktų taškų tų varžovų, su kuriais sužaista lygiosiomis. Didesnį koeficientą turintis dalyvis užima aukštesnę vietą. Jis palankus žaidėjams, kurie geba rinkti taškus su sėkmingiau turnyre žaidusiais dalyviais.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po 1873 m. Vienos tarptautinio turnyro, kuriame ne visi dalyviai sužaidė vienodai partijų, kilo ginčų dėl žaidėjų vietų nustatymo. Vienas iš turnyro dalyvių, austrų teisininkas Oskaras Gelbfuhsas (1852–1877), pasiūlė problemos sprendimui balų skaičiavimo metodą, kurio esmė tokia: kiekvieno nugalėto varžovo surinktų taškų suma padalijama iš to varžovo žaistų partijų skaičiaus. Taip pat, sumuojami varžovų taškai, prieš kuriuos buvo surinkti pustaškiai. Pastaroji suma dalijama iš 2 ir iš partijų skaičiaus. Sudėjus abu skaičiavimus gaunamas dalyvio Gelbfuhso balas.[1]

Vėliau buvo pasiūlyta paprastesnė versija, Noištadtlio balai, skirti užimtų vietų nustatymui. Hermanas Noištadtlis (1862–1909), Vienos gydytojas, laiške iš Prahos žurnalui „Chess Monthly“ 1882 m. išdėstė savo pasiūlymą: prie nugalėtų varžovų surinktų taškų sumos pridedama pusė surinktų taškų tų varžovų, su kuriais sužaista lygiosiomis. Gauta suma ir yra tas rodiklis, kuris parodo žaidėjo pasirodymo varžybose kokybę. Jame jis neminėjo ankstesnio Gelbfuhso pasiūlymo, grindžiamo tais pačiais principais. Jei visi turnyro dalyviai yra sužaidę vienodai partijų, jo metodas buvo paprastesnis.

Noištadtlio balai buvo panaudoti 1882 m., nustatant vietas Liverpulio šachmatų klubo žiemos turnyre. Netrukus pagal pradinę paskirtį jie nustojo būti naudojami, bet vėliau buvo atgaivinti kaip dalyvių, surinkusių vienodai taškų, vertinimo priemonė.[2]

1886 metais Londono banko tarnautojas Viljamas Sonebornas (1843–1906) žurnale „Chess Monthly“ rašė, kad Gelbfuhso metodas neteisingas, kadangi neatsižvelgiama į žaidėjo rezultatų kokybę. Jis siūlė, kad bendra varžovų surinkta taškų suma, išreikšta dalimi nuo sužaistų partijų skaičiaus, būtų keliama kvadratu ir tada pridedama prie bendro Gelbfuhso rezultato.

Po metų J. Bergeris parašė laišką „Deutsche Schachzeitung“ siūlydamas pagalbinį balų metodą, beveik identišką tam, kurį protegavo V. Sonebornas.[3] Kai J. Bergeris sužinojo, kad V. Sonebornas jį aplenkė, o vienintelis jų pasiūlymų skirtumas buvo tai, kaip jie elgėsi su dalyba, jis pasiūlė savo metodą vadinti Soneborno-Bergerio metodu.

Sonebornas ir toliau teikė pasiūlymų, kaip gerinti metodą. 1891 m. jis vėl rašė „Chess Monthly“, kad be laimėtų partijų kokybės, reikia atsižvelgti ir į pralaimėtų partijų kokybę; ją skaičiuoti reiktų taip pat, kaip ir laimėtoms partijoms, tik po to pridedami du komponentai, apskaičiuojama laimėtų partijų dalis procentais nuo sumos. Žinant sužaistų partijų skaičių, panaudojant šį procentą, galima apskaičiuoti galutinį balą.

Kad ir kokie būtų siūlymo pranašumai, šis taškų skaičiavimo metodas per daug sudėtingas, kad šachmatų visuomenė jį priimtų, tad niekada ir nebuvo naudojamas. Likimo ironija, kadangi V. Soneborną ir J. Bergerį vienijo priešiškumas Noištadtlio metodikai, o ši – dabar vadinama jų vardais.[4]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išorinės nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]