Sokrato mirtis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
„Sokrato mirtis“
David - The Death of Socrates.jpg
Menininkas Ž. L. Davidas
Metai 1787 m.
Meno kryptis klasicizmas
Medžiagos, technika drobė, aliejus
Matmenys 129,5 × 196,2 cm
Miestas (vieta) Niujorkas, Jungtinės Amerikos Valstijos JAV
Muziejus Metropoliteno meno muziejus

Sokrato mirtis (pranc. La Mort de Socrate) – prancūzų klasicizmo dailininko Ž. L. Davido (1748−1825) paveikslas, eksponuojamas Metropoliteno meno muziejuje Niujorke.

Apie paveikslą[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paveikslą „Sokrato mirtis“ Ž. L. Davidas nutapė 1787 m. Paryžiaus Salono parodai. Paveikslo tema atliepė to meto paryžiečių nuotaikas apie pilietinių pareigų svarbą. Priešrevoliuciniame Paryžiuje senovės Romos ir Graikijos herojų pasiaukojimo istorijos buvo matomos kaip priešingas pavyzdys Prancūzijos „Senajam režimui“ (taip vadinta Burbonų monarchija). Tapydamas paveikslą Ž. L. Davidas naudojosi Platono aprašyta Sokrato mirties istorija dialoge „Faidonas“. Taip pat jis kreipėsi į žinovus konsultacijų norėdamas suteikti autentiškumo įspūdį vaizduojamai scenai. Sokratas (gyveno 469−399 m. pr. m. e.) buvo senovės graikų filosofas, kuris buvo Atėnų valdžios apkaltintas bedieviškumu ir jaunimo vedimu iš doros kelio. Jam buvo pasiūlyta atsisakyti savo mokymo arba būti nubaustu mirties bausme. Sokratas pasirinko savanorišką mirtį išgerdamas nuodų taurę.

Ž. L. Davido paveikslo centre pavaizduota stojiška Sokrato figūra ant lovos. Viena ranka Sokratas tiesia paimti nuodų taurės, o kitos rankos judesys rodo, kad ir prieš pat mirtį jis moko apie žmogaus sielos nemirtingumą. Jo mokiniai pavaizduoti apimti nerimo, liūdesio, pasimetimo. Paveiksle yra istorinių netikslumų. Pavyzdžiui, kairėje prie arkos sienos atsirėmęs pavaizduotas mokinys Apolodoras, kurį, pasak istorijos, Sokratas išsiuntė dėl parodyto pernelyg didelio liūdesio, o nėra daugelio kitų, Platono paminėtų, veikėjų. Platonas, sėdintis už Sokrato lovos kojūgalio, pavaizduotas senu žmogumi, nors tuo metu turėjo būti jaunas. Ž. L. Davidas taip pat suteikė idealizuojančių bruožų Sokrato veidui ir jis nepanašus į išlikusius filosofo biustus. 1787 m. Salone pademonstruotas paveikslas sulaukė didelės sėkmės. 1931 m. paveikslą įsigijo Metropoliteno meno muziejus Niujorke.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]