Simonas Bieliackinas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Simanas Bieliackinas)
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Simonas Bieliackinas
Simonas Bieliackinas.jpg
Gimė: 1874 m. spalio 13 d.
Mogiliovas, Baltarusija
Mirė: 1944 m. (~70 metų)
Osvencime, Lenkija
Veikla: teisininkas, teisėtyrininkas penalistas, VDU Teisių fakulteto dėstytojas, poetas, prozininkas.
Alma mater: Odesos universitetas

Simonas Bieliackinas (1874 m. spalio 13 d. Mogiliove, Baltarusija1944 m. Osvencime, Lenkija) – žydų kilmės Lietuvos teisininkas, teisėtyrininkas penalistas, VDU Teisių fakulteto dėstytojas, poetas, prozininkas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1899 m. Odesos universitete baigė teisę.

Advokatas Maskvoje ir Peterburge. Rusijos revoliucijos metais 1921 m. emigravo į Lietuvą. Ministerijos žydų reikalams juriskonsultas. 1922–1940 m. dėstė Lietuvos universitete (VDU). Nuo 1922 m. VDU Teisių fakulteto narys, o nuo 1923 m. paskirtas į Civilinės teisės katedrą, vėliau dėstė baudžiamąją ir prekybinę teisę.

Su Martynu Kavoliu parengė Baudžiamąjį statutą (1934 m.), Lietuviškoje enciklopedijoje redagavo civilinės teisės ir teisenos skyrius. Rašė darbus ir į Latvijos bei Prancūzijos teisinę spaudą[1]. Bendradarbiavo žurnale „Teisė“, pradėtoje leisti Lietuviškojoje enciklopedijoje.

1941 m. naciams okupavus Lietuvą, buvo uždarytas į Kauno getą.

1944 m. kovą išvežtas į Osvencimo koncentracijos stovyklą, kur gyvas sudegintas.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kūrinius rašė rusiškai ir pats vertė į lietuvių kalbą.

Kūrybai būdinga erdvės ir laiko abstraktumas, joje keliamos auklėjimo, šeimos, moralės problemos[2].

Poezija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rusiškai išleido eilėraščių rinkinį (Apie gyvenimą ir mirtį, Odesa), novelių rinkinį „Žmogus ir likimas“ (rus. Человек и судьба, 1934).

Lietuviškai – novelėmis pavadintų pasakojimų rinkinius „Žmonės ir likimai“ (1934), „Įnoringieji“ (1934), „Prie teisėtumo aruodo“ (1934). Taip pat romanus „Smukimų keliu“ (1935), „Lavinsko amžius“ (1937); pjesių rinkinį „Dramos“ (Nenuorama, Kalinys vandenyje, Paskutinis pasiryžimas; 1935 m.).

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Baudžiamųjų bylų gynimas (1930)
  • Prisiekusieji teisėjai (1932)
  • Baudžiamojo teismo teisėjai (1924)
  • Dėl vieno įstatymo aiškinimo (1924)
  • Baudžiamojo teismo problemos (1933).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]