Silabotoninė eilėdara

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Silabotoninė eilėdara (gr. syllabē 'skiemuo' + tonos 'kirtis') – eiliuotos kalbos sistema, pagrįsta dėsningu kirčių išdėstymu eilutėse.

Pagrindiniai silabotoninės eilėdaros metrai: dviskiemeniai – jambas ir chorėjas, triskiemeniai – daktilis, amfibrachis ir anapestas. Dviskiemeniuose metruose tarp kirčiuotų skiemenų būna vienas arba trys (kartais penki) nekirčiuoti skiemenys, triskiemeniuose – 2 (kartais penki). Silabotoninės eilėdaros eilutės kartais nerimuojamos, tada jos vadinamos baltosiomis eilėmis.

Silabotoninę eilėdarą lietuvių poezijoje XIX a. pabaigoje įtvirtino ir ištobulino Maironis. Ji gyvuoja ligi šiol.