Silabotoninė eilėdara
 |
Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Informacija Vikipedijoje turi būti patikrinama. Paieškokite patikimų šaltinių ir paremkite straipsnio medžiagą išnašomis į šaltinius. |
Silabotoninė eilėdara (gr. syllabē 'skiemuo' + tonos 'kirtis') – eiliuotos kalbos sistema, pagrįsta dėsningu kirčių išdėstymu eilutėse.[1]
Pagrindiniai silabotoninės eilėdaros metrai: dviskiemeniai – jambas ir chorėjas, triskiemeniai – daktilis, amfibrachis ir anapestas.[1] Dviskiemeniuose metruose tarp kirčiuotų skiemenų būna vienas arba trys (kartais penki) nekirčiuoti skiemenys, triskiemeniuose – 2 (kartais penki).[1] Silabotoninės eilėdaros eilutės kartais nerimuojamos, tada jos vadinamos baltosiomis eilėmis.
Silabotoninę eilėdarą lietuvių poezijoje XIX a. pabaigoje įtvirtino ir ištobulino Maironis. Ji gyvuoja ligi šiol.
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 Silabotoninė eilėdara. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, X t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.X: Samnitai-Šternbergas, 153 psl.