Sidabro standartas
Sidabro standartas – piniginės sistemos vienetas, kuris buvo susietas su konkrečiu sidabro svoriu.[1] Šis standartas labai išpopuliarėjo po Bizantijos imperijos žlugimo ir tęsėsi iki XIX a. pabaigos. Nuo VIII a. iki XIV a. vyravo beveik visoje Europoje. XVI a., kai buvo atrastos didelės sidabro atsargos Sero Riko kasykloje Bolivijoje, sidabro standartas tapo plačiai naudojamas. Sidabrinės monetos daugumoje pasaulio vietų beveik 400 metų buvo naudojamos prekyboje. Nuo XIII a. iki XVIII a. naudotas ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
1704 m., įšventinus Anglijos karalienę Aną, Britų Vest Indija tapo viena pirmųjų pasaulyje, pradėjusių naudoti naują sistemą – aukso standartą. Po Napoleono karų Jungtinė Karalystė oficialiai priėmė aukso standartą ir jį įteisino 1821 m. Tuo pačiu metu kilo revoliucijos Pietų Amerikoje, sutrikdžiusios sidabro gavybą. Dėl to aukso standartas populiarėjo daugelyje pasaulio šalių, pavyzdžiui, 1853 m. šį standartą priėmė Kanada (tuomet JK kolonija). 1873 m. aukso standartą ir aukso markes įteisino Vokietija. Per kitus 35 metus visos pasaulio šalys perėjo prie aukso standarto, išskyrus Kiniją, Honkongą ir Veichajaus miestą. 1935 m. oficialiai baigėsi sidabro standarto galiojimas, kai šios šalys irgi jo atsisakė.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Sidabro standartas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXI (Sam–Skl). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012. 579 psl.