Septyni taškai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Šumerų cilindrinis antspaudas, vaizduojantis septynių taškų simbolį (kairėje)

Septyni taškaiMesopotamijos mene sutinkamas simbolis, kurį sudaro skirtingais būdais išdėstyti septyni taškai (rutuliai).[1]

Pirmąkart šis simbolis aptinkamas Mitanijos gliptikos mene, tačiau jo ištakos gali siekti priešistorinius laikus. Mitanijos antspauduose taškai paprastai sudarydavo tam tikrą rozetę – šeši taškai būdavo išdėstomi apie vidurinį tašką. Septynių taškų simbolis buvo plačiai paplitęs Naujosios Asirijos karalystės ir Naujosios Babilonijos karalystės laikotarpiais. Skirtingai nei Mitanijos mene, šeši taškai dažniausiai vaizduoti dviem eilėmis, o septintasis – pakraštyje tarp eilių.[1]

Septyni taškai gana anksti, bent jau nuo Vidurinės Asirijos karalystės laikų, pradėti sieti su tokiais astraliniais simboliais, kaip saulės diskas ir pusmėnulis. Asirų, babiloniečių bei vėlesnių laikų mene septyni taškai simbolizavo Plejades, susiklostė šio simbolio atmaina, kur taškus pakeitė septynios žvaigždės. Visgi ši naujesnė simbolio atmaina buvo mažiau paplitusi.[1]

Iš įvairių Mesopotamijos įrašų sprendžiama, kad septyni taškai simbolizavo ir Septynetą dievų (Sebittu). Ši dievybių grupė galėjo būti siejama su Plejadėmis.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 Jeremy Black; Anthony Green (1992). Gods, Demons and Symbols of Ancient Mesopotamia: An Illustrated Dictionary. University of Texas Press, p. 162. ISBN 978-0-292-70794-8.