Sensorinė sistema

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Alegorinis 1884 m. Hanso Makarto nutapytas paveikslas „Penki pojūčiai“.

Sensorinė arba jutiminė sistema – nervų sistemos dalis, atsakinga už jutiminės informacijos apdorojimą. Sensorinė sistema susideda iš sensorinių neuronų (įskaitant jutiminių receptorių ląsteles), neuronų takų ir jutimų suvokime bei interocepcijoje dalyvaujančių smegenų dalių. Paprastai pripažintos yra regos, klausos, lytėjimo, skonio, uoslės, pusiausvyros ir visceralinė sensorinės sistemos. Jutimo organai veikia kaip keitikliai, konvertuojantys duomenis iš išorinio fizinio pasaulio į proto sritį, kur smegenys apdoroja informaciją, sukurdamos suvokimą apie jas supantį pasaulį.[1]

Receptoriniu lauku vadinama kūno arba aplinkos sritis, į kurią reaguoja receptorinis organas ir receptorinės ląstelės. Pavyzdžiui, pasaulio dalis, kurią mato akis, yra jos receptorinis laukas; šviesa, kurią gali matyti kiekvienas stiebelis arba kūgelis, yra jo receptorinis laukas. Nustatyti regėjimo, klausos ir somatosensorinės sistemos receptoriniai laukai.[2]

Organizmams reikia informacijos, kad susitvarkytų bent su trijų rūšių užduotimis: palaikyti tinkamą aplinką (homeostazę), keisti elgesį taikantis prie aplinkos (pvz., keičiantis metų laikams) ir surasti išteklius mitybai arba grėsmes ir į šiuos stimulus reaguoti. Organizmai taip pat turi perduoti informaciją, kad paveiktų kito individo elgesį: identifikuoti save pačius, įspėti giminingus organizmus apie pavojų, koordinuoti veiklą ar apgauti.[3]

Pojūčiai ir receptoriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nors tarp neurologų tebevyksta diskusijos dėl konkretaus pojūčių skaičiaus dėl skirtingų pojūčių apibrėžimų, dar Gautama Buda ir Aristotelis išskyrė penkis „tradicinius“ žmogaus pojūčius, kurie tapo visuotinai pripažinti: lytėjimą, skonį, uoslę, regėjimą ir klausą. Kiti pojūčiai, kurie laikomi būdingais daugumai žinduolių, įskaitant žmones, yra nocicepcija, pusiausvyros suvokimas, kinestezija ir termorecepcija. Be to, buvo įrodyta, kad kai kurie gyvūnai turi papildomų pojūčių, tarp jų magnetorecepciją ir elektrorecepciją.[4]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Krantz, John. „Experiencing Sensation and Perception - Chapter 1: What is Sensation and Perception?“ (PDF). p. 1.6. Nuoroda tikrinta 2013-05-16.
  2. Kolb, Bryan (2003). Winshaw, Ian Q. (red.). Fundamentals of human neuropsychology (5th leid.). Niujorkas, JAV: Worth Publishers. ISBN 0-7167-5300-6. OCLC 55617319.
  3. Bowdan, E.; Wyse, G. A. (1996). „Sensory Ecology: Introduction“. The Biological Bulletin. 191 (1): 122–123. doi:10.2307/1543072. JSTOR 1543072. PMID 29220219.
  4. Hofle, M.; Hauck, M.; Engel, A. K.; Senkowski, D. (2010). „Pain processing in multisensory environments“. Neuroforum. 16 (2): 172. doi:10.1007/s13295-010-0004-z. S2CID 20865665.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]