Sanikovo žemė

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Sanikovo žemė – mitinė sala Arkties vandenyne. Mitas apie Sanikovo žemę paplito XIX a. Rusijoje. Jo pagrindu tapo rusų keliautojo Jakovo Sanikovo, 1809–1810 m. kartografavusio Naujojo Sibiro salas, pasakojimas apie regėtą salą šiauriau Kotelno salos. Jo teigimu, tai buvusi plati žemė su aukštais kalnais. 1886 m. regioną tyrinėjęs Eduardas Tolas taip pat minėjo regėjęs salą į šiaurę nuo Kotelno. Tačiau tais pačiais metais ten plaukęs Fritjofas Nansenas jokių arktinio žemyno kontūrų nepastebėjo. 1901 m. Tolis su laivu „Zaria“ surengė ekspediciją su tikslu atrasti Sanikovo žemę, tačiau toliau į šiaurę praplaukti negalėjo dėl pako sangrūdų, pats keliautojas mirė.

1937 m. tarybinis ledlaužis „Sadko“ savo dreifo metu praplaukė pro teritorijas, kuriose, kaip manyta turėjusi būti Sanikovo žemė, bet nieko ten nerado. Akademiko Vladimiro Obručevo prašymu į tą patį regioną pasiųsta arktinė aviacija. Buvo patvirtinta, kad Sanikovo žemė tėra mitas.

Tikėtina, kad tai, ką Sanikovas ir Tolas palaikė žeme, buvo nykstanti sala: bent keletas Arkties salų netolimos istorijos bėgyje išnyko ištirpus įšalui.

1926 m. Vladimiras Obručevas parašė fantastinį romaną „Sanikovo žemė“. Vaizduojama, kad ten įsikūrę Arkties gyventojai onkilonai, išstumti kitų Sibiro tautų. Ten taip pat gyveną mamutai ir neandertaliečiai. Šilumą salai teikia veikiantis ugnikalnis. 1973 m. pagal knygą pastatytas filmas.