Pereiti prie turinio

1845 m. Rusijos baudžiamasis statutas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

1845 m. Rusijos baudžiamųjų ir taisomųjų bausmių statutas (rus. Уложение о наказаниях уголовных и исправительных 1845 года, Statutas apie nubaudimus baudžiamuosius ir ištaisomuosius) – pirmasis Rusijos baudžiamasis kodeksas, pirmoji visuotinė Rusijos baudžiamosios teisės sistematizacija sąvadas (dalinis susisteminimas – karinių pajėgų sąvadas – Karinis artikulas; patvirtintas Petro I).

Siūlymai kodifikuoti baudžiamąją teisę teikti rengiant Rusijos imperijos įstatymų sąvadas (priimtas 1832 m.): buvo keliamos idėjos sukurti atskirą baudžiamąjį teisyną. Tačiau caras Nikolajus I neigiamai vertino sudarymą atskirų sąvadų, „kuo nors atsietų, pernelyg teoretinių“. Pasak jo, įvairios naujovės netgi įstatymų leidybos srityje „savyje talpino naujas idėjas“, kurios „išderina valstybinį organizmą“. Tačiau baudžiavinės santvarkos imperijoje, tuometėje policinėje karinėje valstybėje vis dar nebuvo susistemintos baudžiamosios teisės, vieningos nusikaltimų klasifikacijos, sistemos, kuri buvo reikalinga specialaus sąvado forma.

XIX a. 4 dešimtetyje caro kanceliarijos Antrasis skyrius pradėjo rengti Baudžiamųjų ir taisomųjų bausmių statutą. Darbui vadovavo D. M. Bludov. Nikolajus teigė, kad rengėjai privalo „ne kurti naują statutą, remiantis mokslo pagrindais, bet tik sutvarkyti, suderinti skirtingas pataisymo bausmes, tačiau vienodais pagrindais, ir taip sakant, vienoje dvasioje“. Sukurti naują baudžiamąjį teisyną, tačiau prisilaikant XVII a. baudžiamosios teisėkūros „pamatinių pagrindų“ (1649 m. Soboro statutas, Соборное Уложение 1649 года). Tuo pačiu leista komisijai suredaguojant pataisyti senąsias normas, siekiant „pašalinti išsireiškimų ir pačių nuostatų netikslumus ir nekonkretumą“, jas papildyti pagal laiko reikalavimus bei patirtį. Darbai suintensyvėjo XIX a. 6 dešimtmetyje (valdant Aleksandrui II), truko 22 metus. Per tą laiką pasikeitė 3 carai. 1845 m. rugpjūčio 15 d. statutą patvirtino caras Nikolajus I. Statutas įsigaliojo nuo 1846 m. gegužės 1 d.

1845 m. Baudžiamasis statutas buvo sudarytas iš 2304 straipsnių (4 kartus viršijo vidutinę XIX a. veikusių kodeksų apimtį). Sudėtinga rubrikacija (dalis – skyrius – skirsnis – poskyris), sudėtinga bausmių sistema (11 bausmių rūšių, 37 bausmių laipsniai, formos). I knyga – „Bendroji dalis“. Nusikaltimas ir nusižengimas apibrėžti kaip įstatymui priešinga veika, taip pat neveikimas (neįvykdymas to, kas „grasinant bausme, įstatymo parašyta“).[1]

Baudžiamasis statutas, nors ir buvo tobulinamas (1885 m.), galiojęs iki pat XX a. pradžios, vis dar buvo konservatyvus feodalinės luominės, monarchinės santvarkos teisės aktas. Teisyno sistematizacija bei teisės technika buvo pasenusi. Baudžiamoji teisė buvo nepakankamai kodifikuota, sąvadas atsiliko nuo laiko dvasios bei prieštaravo vėlesnių (XIX a. 7 dešimtmečio) žemės ūkio, pramonės ir teismo reformų sąlygotiems pertvarkymams.

1903 m. buvo priimtas naujas Baudžiamasis statutas.

  • Попытка составления Сводов: Палата об Уложении 1700 г., Комиссия 1714 г., Комиссия 1754 г / Таганцев Н.С. Уголовное право (Общая часть). Часть 1. По изданию 1902 года. Allpravo.ru. – 2003.