Rio Grandės Respublika
| República del Río Grande Rio Grandės Respublika | ||||
| nepripažinta valstybė | ||||
| ||||
|
Rio Grandės Respublikos vėliava | ||||
 | ||||
| Sostinė | Laredas | |||
| Sostinė tremtyje | Viktorija | |||
| Valdymo forma | Respublika | |||
| prezidentas | ||||
| 1840 | Jesús de Cárdenas | |||
| Era | Naujieji laikai | |||
Rio Grandės Respublika (isp. República del Río Grande) – trumpai gyvavęs valstybinis darinys dabartinėje šiaurės rytų Meksikoje ir pietų Teksase. Tai buvo už federalizmą kovojusių Tamaulipaso, Nuevo Leono ir Koahuilos gubernatorių bandymas kovoti prieš centralistinę Meksikos valdžią.
Antonijui Lopesui de Santa Anai tapus Meksikos prezidentu, sustiprėjo valstybės centralizacija, tuo tarpu valstijų gubernatoriai siekė išlaikyti savivaldą ir grąžinti 1824 m. federalistinę konstituciją. Ypač prieš centralizaciją kovojo šiaurinių valstijų vadovai. Po to, kai nepavyko sugrąžinti senos santvarkos, jie pabandė atsiskirti nuo Meksikos visai. Tą dar labiau paskatino 1836 m. sėkmingas faktinis Teksaso Respublikos atsiskyrimas.[1]
1840 m. sausio 17 d. šiaurės Meksikos federalistai susirinko Larede ir pasirašė deklaraciją, pagal kurią Tamaulipaso ir Koahilos valstijos šiaurėje iki atitinkamai Nueseso ir Medinos upių, taip pat Naujasis Leonas, Sakatekas, Durangas, Čihuahua ir Naujoji Meksika skelbia nepriklausomybę nuo Meksikos. Naujoji valstybė pavadinta Rio Grandės Respublika, o jos sostine paskelbtas Laredas. Išrinkta tokia valdžia: prezidentas – Chesusas de Kardenasas, kariuomenės vadas – Antonijus Kanalesas Rosiljas, Tamaulipaso delegatas ir tarybos pirmininkas – Chuanas Nepomusenas Molanas, Koahuilos delegatas ir tarybos pirmininkas – Fransiskas Vidauris i Viljasenjoras, Nuevo Leono delegatas ir tarybos pirmininkas – Manuelis Marija de Ljanas, tarybos pirmininkas – Chosė Marija Chesusas Karbachalis.[1]
.svg)
Vyriausybė laikinai persikėlė į Gerą Tamaulipase. 1840 m. kovo 24–25 d. A. Kanaleso Rosiljo vadovaujamos Rio Grandės pajėgos stojo į kovą prieš Meksikos vyriausybės pajėgas, vadovaujamas generolo Mariano Aristos. Ties Morelosu (Koahuila) Rio Grandė patyrė triuškinantį pralaimėjimą, kavalerijos vadas Antonijus Sapata sugautas ir nužudytas, o Kanelasas su likusiomis negausiomis pajėgomis priverstas trauktis į San Antonijų. Chesusas de Kardenasas perkėlė provizinę vyriausybę į Viktoriją (Teksasas). Rio Grandės vadovai ėmė ieškoti pagalbos Teksaso Respublikoje. Kanalesas 1840 m. balandį atvyko į Ostiną pas Teksaso prezidentą Mirabo B. Lamarą, kuris nors privačiai rėmė Rio Grandės iniciatyvą, tačiau vengė bet kokių viešų pareiškimų, nes pačiam Teksasui tuo metu sunkiai pavyko gauti tarptautinį nepriklausomybės pripažinimą.[1]
1840 m. birželį Kanalesas subūrė naują kariuomenę, kurią sudarė ~300 meksikiečių, 140 amerikiečių ir 80 indėnų. Amerikiečių būriui, sudariusiam avangardą, vadovavo generolas Samuelis V. Džordanas. Amerikiečiai įsiveržė gylyn į Tamaulipasą ir be kovos užėmė Siudad Viktoriją. Iš ten su vietinių pareigūnų pagalba Džordanas išžygiavo link San Luis Potosi, bet įtardamas galimą pasalą pasuko į Saltilją. Ten 1840 m. spalio 25 d. Rio Grandės pajėgas užpuolė centralistų generolas Rafaelis Vaskesas. Džordanas, nors ir patyręs didelių nuostolių, sugebėjo atsitraukti ir grįžti į Teksasą.[1]
Po nesėkimingo Saltiljo mūšio, Kanalesas slapta susitarė su centralistų generolu Arista ir lappkričio 6 d. Kamarge jam pasidavė, o netrukus tapo Santa Anos armijos karininku.[1] Buvo susitarta, kad Rio Grandės Respublikos valdžia nenukentės, todėl netrukus Kardenasas ir kiti vyriausybės nariai pasidavė.