Ricinas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Ricinos erdvinė struktūra. A (mėlyna) ir B (geltona) grandinės.

Ricinas – augalinių baltymų nuodas (fitotoksinas).

Savybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ricinas yra ypač toksiškas, ypatingai aerozolio pavidalu: žmonėms vidutinė mirtina dozė yra 0,3 mg/kg. Ricino toksiškumas yra: 0,00015 mg/kg (baltoms pelėms), 0,02 mg/kg (žiurkėms), 0,2 mg/kg (jūrų kiaulytėms)[1].

Tai bekvapiai milteliai, lengvai tirpūs vandenyje. Ricinas neprasiskverbia per odą. Paprastai apsinuodijama per kraują, nurijus. Prasiskverbimas per plaučius šiek tiek blogesnis (toks metodas ne visada veiksmingas).

Biochemija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ricino toksiškumo mechanizmas apima baltymų sintezės slopinimą ribosomose.

Struktūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ricino molekulė yra globulinis glikozilintas heterodimeras, kurio masė yra 60–65 kDa. Grandinių A ir B masės yra maždaug vienodos: atitinkamai 32 ir 34 kDa.

Gamyba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paprastojo ricinmedžio pupelių sėklos – ricino šaltinis.

Ricinas gaunamas perdirbant paprastojo ricinmedžio (Ricinus communis) augalo vaisių.

Panaudojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Medicinoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skirtingai nei ricinos aliejus, rafinuotas ricinas medicinoje nenaudojamas, nors ir buvo sukurti būdai, kaip jį naudoti gydant vėžį[2] ir skiepijant.

Kaip cheminis ginklas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Yra žinoma, kad ricinas yra 6 tūkstančius kartų toksiškesnis už kalio cianidą. Kadangi užmušti suaugusį žmogų pakanka nedidelės smeigtuko galvutės dydžio dozės, ricino naudojimą kaip masinio naikinimo ginklą nuo Pirmojo pasaulinio karo tyrė įvairių šalių karinės tarnybos, tačiau dėl daugybės trūkumų ši medžiaga nebuvo priimta.

Tačiau slaptosios tarnybos vartojo riciną. Vienas garsiausių incidentų, susijusių su ricinu, buvo bulgarų disidento Georgio Markovo nužudymas, kuris 1978 m. rugsėjo 7 d. apnuodytas dūriu iš specialiai sukurto skėčio[3]. Remiantis kitais šaltiniais, žudiko ginklas buvo pneumatinis ginklas, paleidęs mikrokapsulę, užpildytą ricinu ir užmaskuotą kaip skėtis. G. Markovui paskirta dozė buvo ne didesnė kaip 0,45 miligramo (450 μg).

Aleksandras Solženicynas teigė, kad KGB bandė jį apnuodyti ricinu, tačiau kiti šaltiniai šios informacijos nepatvirtino.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Straipsnis chemijos enciklopedijoje (rusų k.)
  2. Ricin cancer therapy tested at BBC
  3. Rózsa L., Nixdorff K. 2006. Biological Weapons in Non-Soviet Warsaw Pact Countries. p. 157–168. In: Wheelis M., Rózsa L., Dando M. (eds.) 2006. Deadly Cultures: Biological Weapons since 1945. Harvard University Press.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]