Ribinė nauda

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Ribinė nauda (angl. Marginal utility) – papildoma nauda, kurią vartotojas gauna padidindamas prekės ar paslaugos vartojimą vienu vienetu.

Esant vienam vartojimo lygiui produktų suteikta nauda duoda vienodą naudą. Jeigu vartojimas padidės nors vienu vienetu, pasikeis visa produktų duodama nauda. Skirtumas tarp buvusios naudos ir dabartinės sudaro ribinę naudą.

Šio termino kūrėjas yra austriškos mokyklos atstovas Fridrichas von Vieseras.

Ribinės naudos terminas atsirado pradėjus analizuoti ūkinio vieneto elgesį keičiant vartojimą. Net iki XIX a. analizuojant ekonominius reiškinius nebuvo kreipiama dėmesio į tai, kad vartotojas gauna skirtingą naudą iš vieno produkto vieneto sunaudojus skirtingus jų kiekius. Tokie tyrimai padėjo suformuluoti vartotojo perteklinės naudos teoriją. Kiekvieno sekančio produkto vertė yra mažesnė, negu prieš tai suvartoto. Tuo pačiu vartotojas suvartodamas sekantį produktą gauna papildomai naudos, bet nauda būna vis mažesnė. Galiausiai sekančio produkto naudojimas gali atnešti net žalos.

Ribinės naudos sąvokos atsiradimas leido išspręsti deimantų ir vandens paradoksą, kurį pastebėjo dar Aristotelis.

Žiūrėti[redaguoti | redaguoti vikitekstą]