Religinė brolija
Religinė brolija (lot. (con)fraternitas, congregatio, sodalitas) – bažnytinės valdžios įkurta ir jai pavaldi religinė dvasininkų ir (ar) pasauliečių draugija, turinti savo administraciją, įstatus ir nuosavybę.[1]
Brolijų atsiradimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Brolijos atsirado katalikams rūpinantis savo sielos išganymu. Pasauliečiai norėjo pasinaudoti vienuoliams suteiktomis privilegijomis – atlaidais, įrašu gyvenimo knygoje (liber vitae) bei atminimu mirus. Taip prie vienuolynų pradėjo kurtis pasauliečių bendruomenės.[1]
Veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Organizacijos tikslas – praturtinti jos narių krikščioniškąjį gyvenimą, vykdyti tam tikrą religinę ar visuomeninę veiklą. Brolijoje reguliariai vyksta maldos, pasitarimai, vyresniųjų rinkimai, pažymimos šventės, nariai su savo atributais dalyvauja iškilmėse, yra narių sąrašų ir brolijos nuostatų knyga.[1]
Po Tridento susirinkimo atsiradusios arkibrolijos gali steigti naujas tokio titulo brolijas, suteikia joms privilegijas ir įgaliojimus. Sodalicijos – kokio nors Švč. Mergelės Marijos titulo brolijos, kuriose dalyvavo jėzuitų kolegijų moksleiviai.[1]
Brolijos požymiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1646 m. lietuvis dominikonų vienuolis Valerijonas Andriejavičius nurodė geros brolijos bruožus. Visų pirma, brolija turi vadintis kurio nors šventojo ar šventosios garbei. Antra, ji turi motyvuoti teisingą dvasinę (Mišių lankymas) ar pasaulietinę pamaldžią veiklą (pagalba elgetoms, belaisviams, bažnytinių pastatų statyba). Trečia, brolija turi veikti Dievo garbei bei tikinčiųjų naudai (tarnystė Dievui, savęs marinimas) bei nemokamai priimti narius.[1]