Refleksinis radijo imtuvas

Refleksinio radijo imtuvo schema. Dviem gnybtais viršuje prijungiama maitinimo įtampa. Garso signalo išejimas yra dešiniojo transformatoriaus antrinės apvijos kontaktai. Yra tik vienas tranzistorius bet dvi stiprinimo kaskados: task pats tranzistorius sustiprina iš pradžių aukštus, paskui žemus dažnius.

Refleksinis radijo imtuvas – imtuvas, kuriame tas pats stiprintuvas panaudojamas tiek radijo dažniui (iki detekcijos), tiek ir garso dažniui (po detekcijos) sustiprinti. Pirmąkart sustiprintas signalas detektuojamas ir vėl paduodamas į to paties stiprintuvo įėjimą. Stiprintuvas sustiprina dabar jau garso dažnio signalą antrą kartą. Pirmąkart pasiūlytas 1913 m. vokiečių mokslininkų Wilhelm Schloemilch ir Otto von Bronk.

Stiprintuvo išėjime paprastai statomas radijo dažnio transformatorius (šio straipsnio schemoje kairysis) nuo kurio antrinės apvijos nuimamas sustiprintas radijo dažnio signalas (schemoje iškart detektuojamas diodu). Šis transformatorius garso dažnio stiprinimui daug įtakos neturi.

Refleksinis radijo imtuvas turi mažiau detalių ir vartoja mažiau galingumo, nei kiti panašaus jautrumo ir garsumo imtuvų tipai. Tačiau tokia schema yra nelabai stabili ir ją reikia rankiniu būdu derinti. Derinama parenkant optimalias kai kurių rezistorių reikšmės ir prireikus sukeičiant vietomis aukšto dažnio transformatoriaus apvijų galus. Refleksiniai imtuvo privalumai labiau pasireiškia lempiniuose imtuvuose, nes radijo lempa yra palyginus brangi, kaitinimui reikalinga papildoma galia, naudinga mažinti jų skaičių. Transistoriniai refleksiniai imptuvai kartais vis dar buvo siūlomi dėl ekonomiškumo ar (kol nebuvo mikroschemų) miniatiūriniams variantams.

Nuorodos

Refleksiniai lempiniai radijo imtuvai:

• FEDA 160 Neutrodyne, 1920 m. refleksinio imtuvo schema. pdf
• General Electric F40, 1937 m. refleksinio imtuvo schema. pdf