Radioizotopas
Radioizotopas, dar vadinamas radioaktyviuoju izotopu, radioaktyviuoju nuklidu ir radionuklidu, – cheminio elemento izotopas, kurio atomo branduolys yra nestabilus ir skildamas spinduliuoja lengvesnį branduolį ar branduolius.[1] Radioizotopų pusėjimo trukmė svyruoja tarp 10–16 s (8Be) ir daugiau kaip 1026 metų (209Bi).[1] Ilgaamžiai gamtiniai radioizotopai, pvz., 40K, 238U išliko Žemės plutoje nuo jos susidarymo.[1] Dalis radioizotopų atsiranda dalijantis branduoliams, dėl kosminės spinduliuotės poveikio atmosferoje, kiti – vykstant branduolinei reakcijai. Kiekvienas cheminis elementas turi bent kelis radioizotopus, bet ne visi nors vieną stabilų. Radioizotopų cheminės savybės tokios pačios kaip ir stabiliųjų to paties elementų izotopų. Radioizotopams skylant susidaro jonizuojančioji spinduliuotė (alfa, beta, gama, kartais – neutronai), todėl didelis radioizotopų kiekis yra kenksmingas žmogaus sveikatai.[1]
Yra 730 radioizotopų, kurių pusėjimo trukmė ilgesnė nei 60 min. Iš šių 32 yra pirminiai radioizotopai, susidarę dar prieš Žemės susiformavimą. Bent 60 kitų radionuklidų yra aptinkami gamtoje kaip kaip pirminių radioizotopų skilimo produktai arba kaip skilimo produktai dėl kosminės spinduliuotės. Daugiau nei 2400 radionuklidų pusėjimo trukmė trumpesnė nei 60 minučių. Didžioji dalis šių radioizotopų gaunami dirbtiniu būdu ir yra trumpaamžiai. Palyginimui – 251 nuklidas laikomas stabiliu.
Naudojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Naudojami medicinoje, geologijoje, archeologijoje, defektoskopijoje, žemės ūkyje, įvairiems cheminiams ir biologiniams procesams tirti, branduolinėje sintezėje.[1] Civilinėje pramonėje plačiai naudojami šie radioaktyvieji izotopai: baris-133, kadmis-109, kobaltas-57, kobaltas-60, europis-152, manganas-54, natris-22, cinkas-65, technecis-99m. stroncis-90, talis-204, anglis-14, tritis, polonis-210, uranas-238, cezis-137, americis-241.