Radiatorius (elektronika)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Radiatorius (elektronikoje) – didelį paviršiaus plotą turinti metalinė konstrukcija šilumą išskiriančiam prietaisui (tranzistoriui, stabilitronui, kompiuterio procesoriui) ir pan. aušinti. Radiatorius reikalingas, kai paties prietaiso paviršiaus plotas pernelyg mažas visai šilumai išsklaidyti. Kompiuterio mikroprocesoriaus veikimo greitis gali ženkliai priklausyti nuo jo radiatoriaus galimybių.[1]

Radiatorius su trimis matomais šilumos vamzdeliais.

Radiatorius gaminamas iš gerai šilumą praleidžiančio metalo (vario arba aliuminio). Varis brangesnis, tačiau tokie radiatoriai yra geresnės kokybės.

Tranzistorius ir jo radiatorius

Paprasčiausias radiatorius – tiesiog metalinė plokštelė. Norint padidinti plotą neužimant daug vietos, naudojamas keleto plokštelių paketas, paliekant tarp jų kelių milimetrų tarpus. Efektyviausiai šilumą išsklaido daugelis su prietaiso korpusu sujungtų strypų ir adatų, tačiau tokius radiatorius sunku pagaminti. Jei šilumos išskiriama labai daug, metalo šiluminio laidumo gali nepakakti. Tuomet naudojami šilumos vamzdeliai (angl. heat pipe), kuriais šiluma greičiau pasiekia tolimesnes radiatoriaus dalis.[2]

Radiatorius gali būti daug mažesnis, jei prietaisas papildomai aušinamas ventiliatoriumi. Dažnai keli prietaisai aušinami bendru radiatoriumi, prireikus elektriškai juos nuo radiatoriaus izoliuojant žėručio plokštelėmis ar kitais būdais. Vietoj radiatoriaus gali būti naudojamas ir išorinis prietaiso korpusas ar jo galinė sienelė, jei šios dalys yra metalinės ir detalei tenkanti įtampa nėra aukšta (angl. conduction cooling).[3] Jei reikia dar efektyvesnio aušinimo, naudojami ir vandeniu aušinami radiatoriai.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 BOYD corporation (radiatorių apžvalga) [1]
  2. BOYD corporation (radiatorių apžvalga, oru aušinami radiatoriai) [2]
  3. BOYD corporation (Conduction Cooling). [3]