Puodžius
Puodžius – amatininkas molinių indų gamintojas.
Apie Lietuvos puodžius turima žinių iš X a. XIV–XV a. puodžiai kūrėsi prie pilių, dvaruose; XVI a. pradėjo burtis į cechus. XIX a.–XX a. antrojoje pusėje puodžiaus amato buvo mokomasi šeimoje, pas meistrus miestuose ir miesteliuose (maždaug 3 metus). Puodžius turėjo mokėti nužiesti, išdegti ir glazūruoti indą.
Labiausiai Lietuvoje puodininkystė buvo išsivysčiusi Žemaitijoje. Vienas svarbiausių puodininkystės centrų buvo Viekšniuose, kur tarpukario metais būdavo šešiolika ar septyniolika šios rūšies amatininkų. Vienas žymiausių meistrų buvo Leonas Voveris.[1]
1928 m. puodžius pradėta mokyti amatų mokyklose. Jų tobulinimosi kursai buvo rengiami Viekšniuose ir Kaune. Tarybiniais metais puodžiai iš pradžių būrėsi į arteles, priklausė kolūkiams.[2]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Vida Rimkuvienė. Žemaitijos amatai ir amatininkai Archyvuota kopija 2009-11-10 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Puodžius. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 265 psl.