Psicholingvistika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Psicholingvistika – mokslas, kuris tiria kalbos vartojimą kaip tekstų generavimą ir jų suvokimą. Nagrinėjami tekstų generavimo gramatiniai modeliai ir reikšmių suvokimo dėsniai.

Psicholingvistika atsirado XX a. 6 dešimtmetyje kaip kalbos psichologijos, tiriančios kalbančiojo psichinius procesus, jo šnekos priklausomybę nuo psichikos, pakaitalas.

Išskiriama keletas psicholingvistikos krypčių. Č. Osgudo (JAV) kryptis remiasi neobiheviorizmu, Dž. Milerio (JAV) – generatyvine gramatika. Pastaruoju metu psicholingvistika linksta į sociolingvistiką.

Psicholingvistika padeda tiriant svetimų kalbų mokymo ir masinės komunikacijos problemas.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. PsicholingvistikaLietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 246 psl.