Prognostika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Prognostika (gr. prognōstikos – numatantis) – mokslas apie prognozavimo dėsnius ir metodus. Prognostikos tikslas – sukurti metodologiją, kuri padėtų padidinti prognozavimo metodų ir procedūrų efektyvumą. Prognostika yra teorinė bei taikomoji. Teorinė tiria prognozavimo ypatumus, jo metodų kūrimo ir optimalaus tarpusavio derinimo principus, prognozių patikimumo nustatymo būdus, įvairių teorijų, tokių kaip tikimybių, lošimų, operacijų tyrimo, sprendimų priėmimo, pritaikymą prognozavime. Taikomoji prognostika įeina į mokslines disciplinas kaip jų prognozavimo teorija. Ji būna medicininė, biologinė, ekonominė, demografinė, socialinė.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaip savarankiškas mokslas, prognostika išsivystė iš XIX a. antros pusės – XX a. pradžios gamtos (agrometeorologijos, hidrometeorologijos) ir visuomenės mokslų (ypač ekonomikos) bei medicinos prognostinių tyrimų. XX a. 7 dešimtmečio viduryje atlikti pirmieji teoriniai darbai.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. PrognostikaLietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 219 psl.