Priimtinė žemė

Priimtinė žemė – XVI a. pab.–XIX a. vidurio Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos valstiečių skirtinės žemės rūšis.

Atsirado iš laisvų, dar neįdirbtų žemių, kurių daug liko, išmatavus žemę valakais, ir įdirbtų, bet dėl įvairių priežasčių (karų, badmečių) apleistų žemių. Feodalai, norėdami daugiau pajamų, tokias žemes valstiečiams atiduodavo kaip priimtinę žemę lengvatinėmis sąlygomis (už činšą; lažo už priimtinę žemę eiti nereikėjo, už neįdirbtas žemes ir činšas nebuvo didelis).

Priimtinės žemės daugėjo po karų bei epidemijų. Valstiečiai ją gaudavo neribotam laikui, priimtinė žemė likdavo jiems kaip skirtinė žemė. Nuo XVIII a. priimtinės žemės mažėjo, nes, išplitus lažui ir sumažėjus laisvų žemių, valstiečio naudojamos žemės nereikėjo skirstyti į sėdimąją ir priimtinę. Priimtinė žemė į privalomuosius inventorius buvo įrašoma su sėdimąja.