Prievolių įvykdymo užtikrinimas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Prievolių įvykdymo užtikrinimas – įstatymu, sutartimi ar teismo nustatyta papildoma prievolė prie pagrindinės, kaip skolininko civilinė turtinė atsakomybė už pagrindinės prievolės nevykdymą arba netinkamą vykdymą.

Prievolių įvykdymo užtikrinimo esmę sudaro tai, kad skolininkui neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius prievolę, kreditoriui atsiranda papildoma turtinio pobūdžio priemonė paveikti skolininką, kad jis tinkamai įvykdytų savo pareigą.

Visais prievolių įvykdymo užtikrinimo būdais siekiama išvengti arba pašalinti tas neigiamas pasekmes, kurios gali atsirasti kreditoriui, kai prievolė neįvykdoma arba netinkamai įvykdoma.

Tačiau reikia pažymėti, kad ne dėl visų prievolių nevykdymo ar netinkamo vykdymo kreditorius patiria nuostolių. Tokios situacijos atveju iškyla būtinybė imtis papildomų priemonių, kurių taikymas ne tik skatintų skolininką tinkamai įvykdyti prievolę, bet ir apsaugotų bei patenkintų kreditoriaus interesus. Taigi, sandorio tarp šalių sudarymo momentu jo įvykdymą galima užtikrinti specialiomis įstatymo numatytomis priemonėmis, kurios civilinėje teisėje vadinamos prievolių įvykdymo užtikrinimo būdais.

Būdai

Prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai – specialios įstatymo ar sandorio šalių numatytos priemonės, kurių taikymas ne tik skatina skolininką tinkamai įvykdyti prievolę, bet ir apsaugo bei patenkina kreditoriaus interesus.

Tai gali būti tradicinės Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatytos priemonės:

• netesybos (bauda, delspinigiai);
• įkeitimas (kilnojamojo daikto įkeitimas, hipoteka);
• laidavimas;
• garantija;
• rankpinigiai.

Sandoriui užtikrinti gali būti pasinaudota vienu iš šių būdų arba keliais iškart. Galimas ir prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės užtikrinimas, pavyzdžiui, laidavimo užtikrinimas įkeitimu.

Alternatyvos

Be tradicinių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų, leidžiama pasinaudoti ir kitomis sutartyje numatytomis priemonėmis – alternatyviais prievolių įvykdymo užtikrinimo būdais:

• daikto sulaikymas;
• draudimas (kreditų draudimas, civilinės atsakomybės draudimas);
• netesėjimo bauda.

Ekonomikos pokyčiai pasaulinėje rinkoje lėmė alternatyvių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų įteisinimą. Laisvos rinkos ekonomikos sąlygomis sparčiai plėtojantis ekonominiam bendradarbiavimui tarp valstybių, vienodinant Europos monetarinę bei muitų sistemas, prievolinė teisė tapo labai įvairi ir seniai peržengė vienos valstybės ribas. Tai verčia kreditorius taikyti kuo palankesnes bendradarbiavimo sąlygas savo partneriams, kartu siekiant maksimaliai apsaugoti savo interesus.

Todėl remiantis LR Konstitucijos 29 straipsniu, kuriame sakoma, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.156 straipsnyje įtvirtintu sutarčių laisvės principu, teigiančiu, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti ir kitokias šio Kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams, galima teigti, kad visi civilinės teisės subjektai gali laisvai savo nuožiūra taikyti prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus. Tokią nuostatą reglamentuoja galiojančio Civilinio kodekso 6.70 straipsnis – be tradicinių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų: netesybų, įkeitimo, laidavimo, garantijos bei rankpinigių, leidžiama pasinaudoti kitomis sutartyje numatytomis priemonėmis.