Prekarija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Prekarija (vėl. lot. precarium a, n; adjektyvas precarius, a, um - prašyti; preces – prašymas) – žemės paskola; specialus raštas, įforminantis prašymą ir pagalbą.

Prekarija žinoma jau Romos Respublikos laikais (prekariumas). Frankų imperijos laikais nusigyvenusieji prašydavo turtingesnio ar stambaus žemvaldžio pagalbos. Priežastys - skurdas dėl karo (tarnybos), nelaimės, didelės baudos. Stambusis žemvaldys suteikdavo žemės sklypą iki gyvos galvos arba kelioms valstiečio kartoms. Laisvųjų valstiečių stambiam žemvaldžiui arba dvasininkijai dovanota žemė dažnai būdavo grąžinama kaip prekarija. Taip buvo išplečiama feodalinė žemvaldžio įtaka. Prekarijos davėjas gavėją atstovaudamo teismuose arba kitaip globodavo.

Prekarijas teisiškai (notariškai) įtvirtindavo bažnytinės institucijos.