Prancūzijos pilietybė

Prancūzijos pilietybės politika yra pagrįsta jus soli pilietybės įgijimo modeliu. Paprastai, jeigu vaikas gimė Prancūzijos teritorijoje, jis tampa šios šalies piliečiu, nepriklausomai nuo jo tėvų pilietybės. Toks pilietybės įgijimo principas įteisino liberalų ir atvirą pilietybės įgijimą imigrantams, tačiau pastarosios įstatymo nuostatos sukėlė pasipiktinimą pačių Prancūzijos piliečių ir kai kurių Prancūzijos partijų tarpe. Dėl šios priežasties įstatymas buvo keletą kartų koreguotas. Naujausiame įstatyme panaikintas „grynas“ jus soli modelis bei išreiškiamas siekis, kad pilietybė imigrantų tarpe būtų įgyjama asmiliacijos būdu.

Prancūzų tradicijoje tauta buvo suvokiama siejant ją su valstybės institucijomis ir teritorija, kitaip tariant tautybės ir pilietybės sąvokos prancūzų kultūroje apibūdina tą patį reiškinį. Nepaisant to, kad politinė vienybė sudaro prancūzų tautiškumą, svarbiausia jo išraiška yra kultūrinės vienybės siekimas.

Kultūrinė asimiliacija yra išankstinė sąlyga gauti pilietybei. Pagal Prancūzijos tautinę savivoką, valstybės uždavinys yra „sukurti tautą“, tad atitinkamai yra reguliuojama ir pilietybės politika. Taigi, Prancūzijos piliečiu gali būti visi Prancūzijos gyventojai, svarbu tapatumas, kalbos mokėjimas ir aktyvus dalyvavimas nacionalinėje kultūroje.

Dviguba pilietybė Prancūzijoje nėra įteisinta, tačiau įstatymai jos nedraudžia ir nėra reikalavimo tampant Prancūzijos piliečiu atsisakyti iki tol turėtos pilietybės.

Pilietybės įstatymo raida

Modernus nacionalinės pilietybės institutas atsirado kaip Didžiosios Prancūzijos Revoliucijos (1789 m.) padarinys. 1803 m. buvo priimtas Pilietinis Kodeksas, kuriame įteisinami abu pilietybės modeliai - Ius sanguinis ir jus soli. Šiame įstatyme įtvirtinami pagrindiniai pilietybės principai:

• Formalus pilietijos ribų nustatymas.
• Pilietinės lygybės įsteigimas.
• Politinių teisių institucionalizacija.
• Teisinė piliečių ir užsieniečių skirtumo racionalizacija ir ideologinis pabrėžimas.
• Tautos suvereniteto doktrinos ir aiškus, ryšio tarp pilietybės ir tautybės, nustatymas.

Paminėtina, kad visi po to sekę Prancūzijos pilietybės kodeksai išsaugo šiuos pilietybės principus, paprastai tik papildydami ir/ar pakeisdami tam tikras šio įstatymo dalis.

Vieni iš esminių Prancūzijos pilietybės įstatymo pakeitimų įvesti XX a. antrajame - aštuntajame dešimtmečiuose. 1915 – 1917 m. buvo numatytas administracinį pilietybės atėmimas natūralizuotiems asmenims. 1927 m. Parlamentas priima liberaliausią Pilietybės įstatymą, kuriuo palengvinamos natūralizacijos sąlygos, Prancūzija tampa dar atviresne imigrantams. 1938 m. Prancūzijos pilietybės įstatymas vėl keičiamas ir griežtinimas. Jame numatyta, kad natūralizuoti asmenys tik po 5 m. gali balsuoti ir kandidatuoti, taip pat sugriežtintos denatūralizacijos sąlygos.

1945 m. pakeistame Pilietybės Kodekse išreiškiamas atviras požiūris į integraciją, palengvinamos sąlygos Prancūzijos kolonijai priklausančių teritorijų gyventojams įgyti Prancūzijos pilietybę. Tokios įstatymų nuostatos "atveria sienas" imigrantams laisvai apsigyventi Prancūzijoje. 1961 m. Pilietybės įstatymas vėl griežtinamas. Pakeistos nuostatos, reguliuojančios buvusių kolonijų piliečių priėjimą prie pilietybės ir vėl jas sugriežtinant. 1973 m. Pilietybės įstatymo pataisos leido perduoti Prancūzijos pilietybę neribotom kartom piliečių vaikams. Iki tol egzistavo būtina sąlyga, kad tėvai turėjo būti Prancūzijos piliečiai bei būti gimę Prancūzijoje, tad pilietybę galėdavo įgyti tik antros kartos prancūzų vaikai.

XX a. pabaigoje - XXI a. pradžioje. Pilietybės įstatymo koregavimas įgauna svarstyklių pavidalą. Priklausomai nuo politinių jėgų pasiskirstymo parlamente, pilietybės įstatymas tai sugriežtinamas, tai padaromas liberalesniu. 1993 m. priimtame Pilietiniame Kodekse buvo panaikintas dvigubas jus soli, keitėsi jus soli reglamentavimas, sugriežtintas šeimos susijungimas. 1998 m. atkuriamas liberalus jus soli bei dvigubas jus soli Alžyro piliečių vaikams. Liberalizuojamas pilietybės įgijimas sutuoktiniui. 2003 m. vėl sugriežtinamas pilietybės įgijimas sutuoktiniui, pristatomi Prancūzijos pilietybės pareigų ir teisių žinių testai. 2006 m. Sugriežtintas pilietybės įgijimas sutuoktiniui, sistemizuojamos pilietybės ceremonijos bei panaikinamos kai kurios lengvatos buvusių kolonijų piliečiams natūralizacijos procese.

Pilietybės įgijimas

Prancūzijos pilietybė yra įgyjama gimimo metu, remiantis jus soli (AO3, jeigu vaikas yra pamestinukas, nežinomos tapatybės ar kitu atveju jis būtų bepilietis.), ir jus sanguinis (AO1, jeigu vaiko abu tėvai yra Prancūzijos piliečiai, nepriklausomai nuo vaiko gimimo teritorijos) pilietybės įgijimo modeliais, po gimimo bei natūralizacijos būdais.

Pilietybės įgijimas po gimimo

Pilietybės įgijimas po gimimo remiasi Jus Soli (AO5) modeliu: pilietybės įgijimas asmenims gimusiems šalyje jei tėvai nėra piliečiai Prancūzijoje. Jeigu vaikas gimė Prancūzijos teritorijoje o jo tėvai yra užsienio piliečiai, Prancūzijos pilietybę gali gauti šiais nurodytais atvejais:

• Yra sulaukęs 18-os metų ir gyveno Prancūzijoje nemažiau kaip 5 metus (galima su pertraukomis).
• Yra sulaukęs 16-os metų amžiaus, gyvena Prancūzijoje ir pateikia prašymą Prancūzijos pilietybei gauti.
• Yra sulaukęs 13-os metų amžiaus, gyvena Prancūzijoje ir vaiko tėvai pateikia prašymą Prancūzijos pilietybei gauti.

Pilietybės įgijimas užsieniečiams po gimimo galimas tik tokiu atveju jeigu vaikas negimė dabartinės Prancūzijos teritorijoje, gimė santuokoje, jis gali tapti Prancūzijos piliečiu jeigu yra patenkinamos šios sąlygos:

• Gimė užjūrio teritorijoje, kuri yra buvusi Prancūzijos kolonija, ir gimimo metu vis dar priklausė Prancūzijos valstybei. Remiamasi jus sanguinis (AO1) modeliu: pilietybės įgijimas kai bent vienas iš tėvų yra pilietis.
• Remiantis dvigubu jus soli modeliu(AO2) pilietybės įgijimas gimus šalyje jei tėvai nėra piliečiai: Jeigu bent vienas iš vaiko tėvų yra Prancūzijos pilietis, vaikui pilietybė gali būti suteikta ne anksčiau negu kaip likus šešiems mėnesiams iki vaiko pilnametystės ir ne vėliau kaip metai po jos.

Pilietybės įgijimas natūralizacijos būdu

Natūralizacija Prancūzijoje išsiskiria tuo, kad yra nemokama, tačiau jos metu reikalaujama atlikti specialų testą. Jo klausimai ir sudėtis nėra viešai skelbiami. Asmuo, siekiantis gauti Prancūzijos pilietybę turi gerai mokėti prancūzų kalbą, privalo įrodyti savo asimiliacijos lygį bei tai, jog yra „geras“ visuomenės narys (aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, moka mokesčius ir pan.)

Prancūzijoje natūralizacijos būdu pilietybė gali būti įgijama remiantis šiais modeliais:

• Pilietybės įgijimas nuolatinio gyvenimo pagrindu (AO6)
• Pilietybės įgijimas socializacijos pagrindu (AO7) 1985-2010

Pilietybės įgijimas nuolatinio gyvenimo pagrindu Asmuo, sulaukęs 18 metų, kurio nė vienas iš tėvų negimė Prancūzijoje ir nėra Prancūzijos pilietis bei jis pats negimė Prancūzijoje, gali įgyti pilietybę, pateikęs prašymą natūralizacijos būdu, jeigu 5 metus nuolat gyvena Prancūzijoje ir turi pastovų pajamų šaltinį (ne mažiau kaip 5 metus). Asmenys, esantys Europos Sąjungos, Europos Ekonominės Erdvės ir Šveicarijos pilečiai turi turėti leidimą nuolat gyventi Prancūzijoje.

2006 m. lengvatos pradedant natūralizacijos procesą galiojo šioms grupėms asmenų:

• Tarnaujantiems Prancūzijos karinėse pajėgose.
• Gavusiems pabėgėlio statusą.
• Asmenims, kurių natūralizacija būtų naudinga Prancūzijai.
• Asmenims, kurie turi ypatingus gebėjimus ar talentus
• Asmenims, kurie įgijo išsilavinimą Prancūzijos švietimo įstaigoje.
• Asmenims, kurie gyvena šalyje, kurioje prancūzų kalba yra viena iš oficialių kalbų ir prancūzų kalba yra jų gimtoji kalba.

Pilietybės įgijimas socializacijos pagrindu Remiamasi asmens iki pilnametystės gyvenimo Prancūzijoje pilietybės įgijimo modeliu. Tai yra asmenys, kurie gimė ne Prancūzijos teritorijoje Yra sulaukęs 18-os metų ir gyveno Prancūzijoje nemažiau kaip 5 metus (galima su pertraukomis). Apsigyventi Prancūzijoje jis turėjo būdamas ne jaunesnis kaip 11-os metų amžiaus.

Dviguba pilietybė

Prancūzijos Pilietybės įstatyme dviguba pilietybė nors ir nėra tiesiogiai įtvirtinta, bet yra pripažįstama, nes įtraukti jus soli elementai bei nustatytas teisinis reguliavimas leidžiantis įgijus kitos valstybės pilietybę neatsisakyti turimos. Tai sudaro galimybę asmenims turėti dviejų valstybių pilietybę.

Dėl šios priežasties Prancūzija yra nurodoma kaip civilinio kolektyvinio pilietybės modelio šalininkė, kuomet vienoje tautoje gali būti daug pilietybių. Yra laikomasi nuomonės, kad tautybė įgyjama ir yra atvira visiems. Asmuo tautybę gali įgyti, kaip ir pilietybę asimiliaciją (išmokstant kalbą, perimant kultūrą).

Nepaisant to, kad Prancūzija visada leido naujai natūralizuotiems piliečiams išlaikyti savo ankstesnes pilietybes, tačiau asmenims, įgijus pilietybę kitais būdais bei išvykus į užsienį ir ten įgijus kitos šalies pilietybę, Prancūzijos pilietybę būdavo prarandama.

Tik XX a. viduryje, Prancūzijos parlamentas leidžia išvažiavusiems gyventi į užsienį ir įgijusiems tos šalies pilietybę ne jaunesniems kaip nei penkiasdešimt metų turintiems vyrams, išlaikyti Prancūzijos pilietybę. Tik XX a. aštuntajame dešimtmetyje įteisinama lyčių lygybę. Leidžiama tiek vyrams, tiek moterims išlaikyti Prancūzijos pilietybę.

Pilietybės netekimas

Prancūzijoje pilietybės netekti galima jos atsisakius, nuolat gyvenant užsienyje, įgijus kitos šalies pilietybę, dėl nelojalumo ar įvykdžius kriminalinį nusikaltimą.

Prancūzijos pilietybės netekimas, remiantis pilietybės atsisakymo modeliu (LO1) Prancūzijoje institucijos gali atsisakyti priimti teigiamą sprendimą dėl pilietybės atsisakymo. Asmenys, norintys atsisakyti Prancūzijos pilietybės turi tenkinti bent vieną iš šių sąlygų:

• Deklaruoti apie pilietybės atsisakymą tik nuo tos dienos kai pateikė pareiškimą įgyti kitos valstybės pilietybę iki vienerių metų po antros pilietybės įgijimo
• Nuolat užsienyje gyvenančių asmenų pilietybės atsisakymas turi būti patenkintas jei jie įgijo kitos valstybės pilietybę per santuoką, Remiantis L05 pilietybės netekimo modeliu Pilietybės neteikimas dėl kitos šalies pilietybės įgijimo.

Pilietybės netekimas dėl nuolatinio gyvenimo užsienyje, remiantis L02 pilietybės neteikimo modeliu, Prancūzų pilietybė, jei yra įgyta pagal kilmę, gali būti anuliuota tik pagal teismo sprendimą, jei:

• asmuo niekada negyveno Prancūzijoje.
• asmens tėvai gyveno užsienyje daugiau nei 50 m.
• jei asmenys ar jų tėvai nebuvo laikomi/traktuojami prancūzais jų aplinkoje ar Prancūzijos institucijų .

Pilietybė netenkama dėl nelojalumo, išdavystės ar dėl pilietinių teisių pažeidimo, remiantis L07 pilietybės netekimo modeliu, jei asmuo atitinka šiuos kriterijus:

• nusikaltimai prieš pamatinius šalies interesus,
• terorizmo aktai, tarnavimas užsienio valstybei, kuris nesuderinamas kartu būnant piliečiu ir žalingumas šalies interesams
• elgesys kaip užsienio valstybės piliečio Prancūzijoje.

Netekimas dėl kitų (kriminalinių) nusikaltimų įvykdymo, remiantis L08 pilietybės netekimo modeliais. Prancūzija yra viena iš dviejų ES-15 valstybių, kurioje reglamentuotas pilietybės netekimas dėl mažesnių nusikaltimų padarymo nei grėsmė gyvybiniams valstybės interesams.

Rekomenduojama literatūra

• Brubaker R. Pilietybė ir tautiškumas Prancūzijoje ir Vokietijoje, Vilnius, Pradai, 1998 m.
• Taljūnaite M. Tautinio tapatumo politika: teorinės paradigmos paieškos ir modeliai, Filosofija, Sociologija, 2009 m. 292-301 psl.
• Feldblum M. Reconstructing Citizenship. The Politics of Nationality Reform and Immigration in Contemporary France, 1997 m.

Nuorodos

• Jus soli
• Ius sanguinis
• Natūralizacija
• Dviguba pilietybė
• Debatai Prancūzijos viešojoje erdvėje