Natūralizacija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Natūralizacija - pilietybės suteikimas užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės (apatridui).

Politika[taisyti | redaguoti kodą]

Kiekviena valstybė turi teisę nustatyti savas pilietybės įgijimo natūralizacijos būdu sąlygas. Vienos valstybės vykdo labai griežtą natūralizacijos politiką, o kitos - laisvesnę. Valstybėse, kuriose vyrauja ius sanguinis („kraujo teisės“) principas (Šveicarijoje, Vokietijoje), natūralizacija yra suprantama kaip nedažna kai kuriems individams teikiama privilegija; jos procedūra yra ilga ir sudėtinga, o kiekvienas pilietybės įgijimo prašymas yra kruopščiai ištiriamas. Šiuo atveju natūralizacija yra neskatinama ir neremiama.

Valstybėse, kuriose vyrauja ius soli („saulės teisės“) principas, natūralizacija yra aktyviai remiama. Jos procedūra yra paprasta, o daugumos pilietybės įgijimo prašymų tikrinimas yra paviršutiniškas. Pavyzdžiui, imigracijos šalyse (Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Australijoje) pilietybė yra pagrįsta ius soli principu, kuriuo remiantis imigrantų vaikus yra lengva inkorporuoti į tautą. Šios šalys traktuoja imigrantus kaip būsimus piliečius, kurie pilietybę gali įgyti ius domicilli būdu.

Vis tik, nepaisant to, jog natūralizacijos politikos aspektai paliekami išimtinei suverenių valstybių kompetencijai, šalys ratifikavusios, pavyzdžiui, Europos Pilietybės ar Ženevos tarptautines konvencijas, kartu įsipareigoja laikytis ir šiose konvencijose įtvirtintų, natūralizacijos politiką reglamentuojančių, nuostatų. Europos Pilietybės Konvencijoje numatyta, kad kiekviena valstybė, esanti šios Konvencijos narė, įsipareigoja užtikrinti, kad jos teritorijoje teisėtai ir nuolat gyvenantys asmenys galėtų natūralizacijos būdu įgyti pilietybę. Taip pat, nustatant natūralizacijos sąlygas, laikotarpis, kurį asmuo privalo nuolat gyventi valstybės teritorijoje iki prašymo pateikimo dienos, negali būti ilgesnis kaip dešimt metų. Tuo tarpu Ženevos Konvencijoje šalims narėms įtvirtinta pareiga – palengvinti pilietybės įgijimo natūralizacijos būdu sąlygas bei pagreitinti pačią natūralizacijos procedūrą pabėgėliams. Šalys narės įpareigojamos atsižvelgti į ypatingą pabėgėlių statusą ir nereikalauti, jog šie iš savo kilmės valstybės institucijų gautų dokumentus, kuriuos paprastai turi pateikti valstybėje besinatūralizuojantis asmuo. Be to, privalu netaikyti kalbos žinių ir ankstesnės pilietybės atsisakymo reikalavimų.

Pilietybės suteikimo natūralizacijos tvarka sąlygos[taisyti | redaguoti kodą]

Šalies pilietybė gali būti suteikiama asmeniui, jeigu jis atitinka nustatytas sąlygas. Bendrosios, dažniausiai būtinos sąlygos: tam tikrą laiką išgyventi šalyje (sėslumo cenzas); atsisakyti ankstesnės pilietybės; turėti pastovų legalų pajamų šaltinį, būstą; pasižymėti geromis moralinėmis savybėmis (pavyzdžiui, turėti „švarią“ kriminalinę praeitį); gerbti šalies tradicijas ir principus; pateikti reikalingus dokumentus, kaip įrodymus apie gyvenimą šalyje (priešingu atveju, paaiškėjus apie netinkamus, padirbtus dokumentus, pilietybė gali būti atimta); išlaikyti valstybinės kalbos ir Konstitucijos bei istorijos pagrindų egzaminus; viešai prisiekti ištikimybę valstybei, kurios pilietybę asmuo siekia įgyti natūralizacijos būdu. Taip pat pasitaiko ir specifiškesnių natūralizacijos salygų. Pavyzdžiui, reikalaujama, kad pilietybės suteikimas nekeltų pavojaus diplomatiniams santykiams su kitomis valstybėmis (Portugalija bei Liuksemburgas), asmuo siekiantis įgyti pilietybę būtų geros sveikatos būklės (Prancūzija) ar „sveiko proto“ (Jungtinė Karalystė), netarnautų kitų šalių kariniuose padaliniuose.

Natūralizacijos būdo porūšiai[taisyti | redaguoti kodą]

jus domicilli, reintegracija, transferas, optacija, šeimyninė natūralizacija, nešeimyninė natūralizacija.

Šeimyninė natūralizacija[taisyti | redaguoti kodą]

Šeimyninės natūralizacijos atveju pilietybės prašo sutuoktinis arba pilietybė suteikiama įvaikintam vaikui. Tokiais atvejais taikomos tam tikros natūralizacijos procedūrų ir sąlygų lengvatos.

Europos Pilietybės Konvencija pripažįsta kiekvienos valstybės teisę taikyti savo nacionalinius teisės aktus, sprendžiant kas gali tapti konkrečios valstybės piliečiu. Tačiau, tuo pačiu, Konvencija įtvirtina ir svarbią ją ratifikuojančių valstybių pareigą – atsižvelgti į konkrečias asmenų grupes, kurioms turi būti taikomos švelnesnės (facilitate) pilietybės įgijimo natūralizacijos būdu sąlygos. Nepaisant to, jog terminas „palengvinti“ (facilitate) nėra apibrėžtas Konvencijoje, nacionalinių teismų praktika rodo, jog natūralizacijos sąlygų palengvinimas apima ne tik natūralizacijos procedūrų valstybėse supaprastinimą, tačiau ir valstybių pareigą tam tikroms grupėms asmenų taikyti švelnesnes natūralizacijos sąlygas. Tokių sąlygų supaprastinimas apima: sutrumpintą sėslumo cenzo trukmę, mažiau griežtus reikalavimus mokėti valstybinę kalbą, lengvesnę natūralizacijos procedūrą, žemesnį natūralizacijos mokestį ir pan. Europos Pilietybės Konvencija piliečių sutuoktinius priskiria prie asmenų, kuriems pilietybės sąlygos turi būti palengvintos.

ES[taisyti | redaguoti kodą]

Nustatant natūralizacijos sąlygas natūralizuotis siekiantiems piliečių sutuoktiniams, dauguma senųjų Europos Sąjungos valstybių narių reikalauja, jog santuoka truktų nustatytą laiko tarpą ir (ar) minimalaus kartu su sutuoktinių nugyvento laiko cenzo ir (ar) nustatytą laikotarpį sutuoktiniai kartu vestų bendrą šeimos ūkį. Valstybių reikalaujamas santuokos laikotarpis, šiuo aspektu, paprastai svyruoja nuo vienerių iki trejų metų. Reikalavimas vesti bendrą namų ūkį daugelyje Europos valstybių yra tarp šešių mėnesių ir trejų metų, neretai derinamas kartu su santuokos trukmės reikalavimu. Tuo tarpu sėslumo cenzas dažniausiai susiejamas su santuokos trukme bei minimaliu bendrai su sutuoktiniu nugyvento laiko cenzu. Daugumoje senųjų ES valstybių šis reikalavimas varijuoja nuo šešių mėnesių iki šešerių metų.

Austrija[taisyti | redaguoti kodą]

Pavyzdžiui, Austrijoje reikalaujama vienerių metų santuokos su Austrijos piliečiu ir mažiausiai ketverių metų gyvenimo šalyje arba dvejų metų santuokos ir trejų metų išgyvenimo šalyje.

Belgija[taisyti | redaguoti kodą]

Belgija įstatymais nenustato jokio santuokos trukmės laikotarpio. Lieka tik nuostata, jog santuoka turi būti teisėta (galiojanti), kuomet Belgijos piliečio sutuoktinis (-ė) siekia įgyti šalies pilietybę. Tačiau susituokusi pora, idant sutuoktinis (-ė) gautų Belgijos pilietybę, turi išgyventi Belgijoje bent trejus metus. Belgijos piliečio sutuoktinio (-ės) natūralizacija taip pat įmanoma, jei sutuoktiniai Belgijoje kartu išgyvena bent šešis mėnesius bei sutuoktinis (-ė) turi galiojantį leidimą gyventi šalyje bent 3 mėnesius per pastaruosius 3 metus.

Danija[taisyti | redaguoti kodą]

Danijoje natūralizuotis siekiančiam sutuoktiniui (-ei) reikia: išgyventi aštuonerius metus šalyje ir vienerius – santuokoje su Danijos piliečiu; arba septynerius metus išgyventi Danijoje ir dvejus metus santuokoje su Danijos piliečiu; arba šešerius metus gyventi Danijoje ir atitinkamai trejus metus santuokoje su Danijos piliečiu.

Prancūzija[taisyti | redaguoti kodą]

Prancūzijoje sutuoktiniui (-ei) norinčiam (-iai) įgyti šios valstybės pilietybę natūralizacijos būdu, reikia išgyventi bent vienerius metus šalyje bei dvejus metus santuokoje kartu su Prancūzijos piliečiu. Jei sutuoktinis (-ė) netenkina pirmojo reikalavimo, t. y. nėra išgyvenęs (-usi) šalyje bent vienerių metų, tuomet jam (jai) reikia santuokoje su Prancūzijos piliečiu išgyventi bent trejus metus.

Italija[taisyti | redaguoti kodą]

Italijoje piliečių sutuoktiniai (-ės) gali natūralizuotis, jei gyvena šalyje ne mažiau šešių mėnesių arba trejus metus gyvena santuokoje su Italijos piliečiu, priklausomai kas įvyks pirmiau.

Nyderlandai[taisyti | redaguoti kodą]

Nyderlanduose piliečių sutuoktiniai (-ės) gali įgyti šios valstybės pilietybę natūralizacijos būdu, jei bent trejus metus gyvena santuokoje su Olandijos piliečiu bei veda bendrą šeimos ūkį. Olandijos piliečių sutuoktiniai (-ės) taip pat gali įgyti pilietybę pagal deklaraciją, tačiau tik šalyje išgyvenus penkiolika metų ir iš jų trejus metus santuokoje su Olandijos piliečiu.

Švedija[taisyti | redaguoti kodą]

Švedijoje sutuoktinis (-ė) gali natūralizuotis jei yra išgyvenęs (-usi) šalyje bent 3 metus, dvejus metus santuokoje su Švedijos piliečiu bei bent metus kartu veda bendrą namų ūkį. Atkreiptinas dėmesys, kad asmuo, kuris buvo susituokęs su Švedijos piliečiu bent dešimt metų, tačiau gyveno užsienyje (išskyrus jo (jos) kilmės šalį), gali būti atleidžiamas nuo reikalavimo šalyje išgyventi trejus metus, bet tik tuo atveju, jei įrodomi stiprūs ryšiai su Švedijos valstybe.

Jungtinė Karalystė[taisyti | redaguoti kodą]

Jungtinės Karalystės natūralizacija yra kai asmuo yra susituokęs su Jungtinės Karalystės piliečiu. Sąlygos:

  • pragyventi ne mažiau nei 3 metus (kitose šalyse per ši laikotarpį galima praleisti ne daugiau nei 270 dienų);
  • turėti leidimą nuolat gyventi Jungtinėje Karalystėje mažiausiai 12 mėnesių;
  • kitose šalyse praleisti ne daugiau kaip 90 dienų per pastaruosius 12 mėnesių;
  • išlaikyti žinių apie gyvenimą Jungtinėje Karalystėje ir kalbos testus;
  • turėti „švarią” kriminalinę praeitį.

Slovėnija[taisyti | redaguoti kodą]

Santuokoje 2 metus išgyvenus su Slovėnijos piliečiu natūralizacijos būdu pilietybei gauti užsienietis turi:

  • išlaikyti bazinį Slovėnijos kalbos egzamino lygį,
  • įrodyti kad nebuvo nuteistas kalėti Slovėnijoje ilgiau kaip 1 metai,
  • jog nebuvo panaikintas leidimas gyventi Slovėnijoje, gyveno joje nuolatos,
  • jog asmuo išsprendė visą mokesčio įsipareigojimą,
  • jog asmens natūralizacija neiškelia grėsmės saugumui, gynybai ir viešajai tvarkai,
  • bei turi pajamų šaltinį kaip garantą.

Lenkija[taisyti | redaguoti kodą]

Lenkijoje užsieniečiui santuoka su Lenkijos piliečiu minimali 3 metai ir nemažiau 2 metai prieš pateikiant prašymą, gyventi Lenkijoje be pertraukos, turint gyvenamosios vietos leidimą.

Vengrija[taisyti | redaguoti kodą]

Vengrijoje sutuoktinis (-ė) gali natūralizuotis jei yra išgyvenęs (-usi) santuokoje ne mažiau kaip 3 metus, arba santuoka buvo nutraukta dėl sutuoktinio mirties.

Santuokos trukmės reikalavimas[taisyti | redaguoti kodą]

Vienerių metų santuokos trukmės reikalavimas yra Ispanijoje, dvejų metų Vokietijoje ir trejų metų Airijoje, Liuksemburge bei Portugalijoje. Šiuo aspektu Vokietijos sutuoktinių natūralizacija apribota tik tiek, kiek valdžia gali atmesti natūralizuotis siekiančių sutuoktinių paraiškas, kuomet santuokos tęsiasi tik oficialiai. Airija šiuo atveju reikalauja, kad vienas sutuoktinių (Airijos pilietis) pateiktų ministrui rašytinį patvirtinimą, jog susituokusi pora iš tiesų gyvena kartu, t. y. kaip vyras ir žmona. Graikojoje pareiškėjas gali būti natūralizuotas po trejų metų santuokos, tačiau tik jei jis ar ji turi bendrą vaiką, gimusį santuokos metu. Kitaip, natūralizuotis siekiančiam sutuoktiniui, šioje valstybėje taikomos bendros pilietybės suteikimo natūralizacijos tvarka sąlygos.

Bendras namų ūkis bent trejus metus turi būti vedamas taip pat ir Suomijoje bei Liuksemburge. Tuo tarpu, kai kurios Europos valstybės (pavyzdžiui, Portugalija), siekiant užtikrinti, kad natūralizuotis siekiančių asmenų priėjimas prie pilietybės nebūtų susijęs su bendro gyvenimo aplinkybe, nedeklaruoja reikalavimo, jog būtų vedamas bendras namų ūkis.

Kiti ribojimai[taisyti | redaguoti kodą]

Apskritai pastebima, kad 1990 m. daugumoje senųjų ES valstybių įvykę natūralizacijos politikos pokyčiai daugiausiai sąlygojo naujus papildomus apribojimus. Natūralizuotis siekiantiems piliečių sutuoktiniams, kaip ir kitiems asmenims, buvo įvesti tiek Konstitucijos žinių (Danija, Graikija) bei nacionalinės kalbos testai (Austrija, Danija, Liuksemburgas, Prancūzija), tiek ir abiejų tipų testai (Olandija, Jungtinė Karalystė). Be to, pavyzdžiui, Portugalijos atveju, nuo 1994 m. atsirado reikalavimas piliečių sutuoktiniams įrodyti, jog tarp jų ir Portugalijos bendruomenės egzistuoja efektyvus ryšys.

Atkreiptinas dėmesys, kad nemažai Europos valstybių taiko specialias nuostatas švelninančias natūralizacijos sąlygas piliečių sutuoktiniams. Tačiau, pilietybės įgijimo natūralizacijos būdu sąlygų palengvinimas besinatūralizuojantiems užsienio piliečių sutuoktiniams tarp senųjų Europos Sąjungos valstybių egzistuoja tik Austrijoje, Belgijoje, Prancūzijoje ir Liuksemburge. Be to, tokiu atveju, vienintelis natūralizacijos sąlygų sušvelninimas – šalyje reikalaujamo pragyventi laiko sutrumpinimas, pavyzdžiui, iki dvejų metų Liuksemburge ar iki septynerių metų Austrijoje.

Natūralizacija Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvos pilietybės suteikimo natūralizacijos tvarka sąlygos:

  1. išlaikė valstybinės kalbos egzaminą;
  2. prašymo pateikimo metu turi dokumentą, patvirtinantį teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje;
  3. gyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje pastaruosius 10 metų;
  4. turi teisėtą pragyvenimo šaltinį;
  5. išlaikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminą;
  6. yra asmuo be pilietybės arba yra pilietis tokios valstybės, pagal kurios teisę Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo atveju prarandama tos valstybės pilietybė, arba raštu pareiškia savo valią atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, kai jam bus suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė.

Šeimyninė natūralizacija Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Asmeniui, sudariusiam santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu ir pastaruosius 7 metus bendrai su sutuoktiniu gyvenančiam Lietuvos Respublikos teritorijoje, Lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama, jei šis asmuo atitinka Pilietybės įstatymo sąlygas. Asmenims, sudariusiems santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiais: tremtiniais, politiniais kaliniais ar jų vaikais, gimusiais tremtyje, Lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama, jei jie susituokę persikelia nuolat gyventi į Lietuvos Respubliką ir pastaruosius 5 metus bendrai su sutuoktiniu, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, gyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje, ir atitinka Pilietybės įstatymo sąlygas.

Asmeniui, pragyvenusiam Lietuvos Respublikoje susituokus su Lietuvos Respublikos piliečiu ilgiau kaip vienus metus, jei jo sutuoktinis miršta, Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti suteikiama, jam pragyvenus Lietuvos Respublikos teritorijoje 5 metus, jei šis asmuo atitinka Pilietybės įstatymo nustatytas sąlygas.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Filiacija

Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Vytautas Sinkevičius. Lietuvos Respublikos pilietybė 1918-1990 metais. Vilnius, 2002 m.
  • Rogers Brubaker. Pilietybė ir tautiškumas Prancūzijoje ir Vokietijoje. Vilnius, 1998 m.
  • Odmalm Pontus. Migration policies and political participation: inclusion or intrusion in western Europe. Jungtinė Karalystė, 2005 m.
  • Rosemory Sales. Understanding immigration and refugee policy: contradictions and continuities. Jungtinė Karalystė, 2007 m.
  • Baubӧck R, Essbøll E, Groenendijk K, Waldrauch H. Acquisition and Loss of Nationality Policies and Trends in 15 European State States. Vol. 1: Comperative Analyses. Olandija, 2006 m.
  • Faist Th. Dual Citizenship in Europe: From Nationhood to Societal Integration. Jungtinė Karalystė, 2007 m.
  • Europos Pilietybės Konvencija, Strasburgas, 6 XI 1997.