Povilas Dikčius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Povilas Dikčius
Gimė 1933 m. balandžio 11 d.
Kulniškiai, Gelvonų valsčius
Mirė 1991 m. kovo 17 d. (57 metai)
Vilnius
Veikla kompozitorius, partinis veikėjas
Partija 1960 m. SSKP
Alma mater 1956 m. Vilniaus pedagoginis institutas,
1970 m. LSSR konservatorija

Povilas Dikčius (1933 m. balandžio 11 d. Kulniškiuose, Gelvonų valsčius – 1991 m. kovo 17 d. Vilniuje) – Lietuvos kompozitorius, partinis veikėjas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1956 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą. 1956–1971 m. dėstė muzikos mokyklose. 1970 m. baigė LSSR konservatorijos Eduardo Balsio klasę. Nuo 1971 m. LKP CK kultūros skyriaus instruktorius.[1] 1987–1991 m. Lietuvos muzikų draugijos pirmininkas.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sukūrė operą „Ugnis“ (1987 m.), kamerinę oratoriją „Moters paveikslai“ (1981 m.), kantatą „Į šiandieną“ (1978 m.), simfoninę poemą „Mindaugas“ (1970 m.), „Publicistinius motyvus“ simfoniniam orkestrui ir deklamuotojui (1974 m.), simfoniją kameriniam orkestrui (1980 m.), koncertą smuikui ir kameriniam ansambliui (1983 m.), styginių kvartetą (1972 m.), sonatų, vokalinių ciklų, chorų.[2]

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 1983 m. LTSR nusipelnęs meno veikėjas

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Arvydas KaraškaPovilas Dikčius. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. - 430
  2. Arvydas Karaška. Povilas Dikčius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. - 765 psl.