Pomirtinis gyvenimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Pomirtinis pasaulis)
Jump to navigation Jump to search
Hieronymus Bosch paveikslas „Palaimintųjų pakilimas”
Charonas plukdo mirusiųjų sielas per Stiksą. Josep Benlliure Gil piešinys

Pomirtinis gyvenimas (taip pat požeminis pasaulis, mirusiųjų karalystė) – teorinė idėja, kad žmogaus siela (sąmonė) tebeegzistuoja po fizinės kūno mirties. Tai gali būti suvokiama ir kaip transcendentinė erdvė, ir kaip reali vieta. Idėja apie pomirtinį pasaulį ar kitokias egzistencijos po mirties formas sutinkama praktiškai visuose tikėjimuose ir kultūrose.[1]

Abraominėse religijose (krikščionybėje, islame, judaizme) tikima, kad po mirties siela atsiskiria nuo kūno ir patenka į vieną iš dviejų pomirtinių erdvių – Rojų arba Pragarą (dalyje krikščioniškų srovių dar išskiriama tarpinė erdvė – skaistykla). Dieviškojo teismo metu nusprendžiama, kurios sielos patenka į Rojų ir būna greta Dievo, o kurios patenka į Pragaro kančias. Žydų sekta Sadukiejai tikėjo Dievu, bet netikėjo pomirtiniu gyvenimu.

Indijos religijose (hinduizme, sikhizme, džainizme) tikima reinkarnacija – mirusiojo siela patenka į naują kūną ir pamiršta buvusį gyvenimą. Budizme panaši koncepcija yra atgimimas. Persikūnijimas priklausąs nuo buvusių gyvenimų (karmos) – kuo geresnis žmogus buvo, tuo geresnes sąlygas gaus naujame gyvenime, o gyvenę netinkamai gali persikūnyti į gyvūną, patirti kančias. Toks persikūnijimų ratas vadinamas samsara, o tikinčiojo tikslas yra galiausiai persikūnyti į Dievą (mokša) arba (budizme) pasiekti nirvaną.

Senovės egiptiečių tikėjime mirusiojo siela keliauja į mirusiųjų kraštą Aaru. Ten Ozyris sveria mirusiojo širdį – jei ji lengvesnė už plunksną, siela keliauja tolyn, o jei sunkesnė – atiduodamas demonui Amit. Egiptiečiai taip pat tikėjo prisikėlimu iš mirusiųjų, todėl atlikdavo mumifikaciją, prie mirusiojo palikdavo Mirusiųjų knygą. Senovės graikai tikėjo, kad po mirties siela, Hermio padedama, keliauja į mirusiųjų pasaulį – Hadą. Į jį savo valtimi per Stiksą plukdo Charonas. Ten mirusiojo siela teisiama ir patenka į Eliziejų, Hadą arba Tartarą. Panašiai pomirtinis gyvenimas suvoktas ir skandinavų mitologijoje – jis skirstytas į Valhalą (išrinktųjų karalystę), Helą (daugumos atilsio vietą) ir Niflhelą (kančių vietą nusidėjėliams).

Senovės lietuvių mitologijoje dausos minimos kaip protėvių buveinė, kurioje gyvena mirusių vėlės bei žiemoja paukščiai. Vėlė, esanti anapusiniame pasaulyje, suprantama antropomorfiškai. Įvairiuose pagoniškuose tikėjimuose dažnai egzistuoja sielos persikūnijimo į gamtos tvariniją idėja. Senovės lietuvių tikėjime užsimenama apie žmogaus virsmą žvėrimi, gyvuliu, paukščiu, augalu, medžiu. Tačiau žmogaus atgimimas nauju žmogaus kūnu neminimas. Zoomorfiniai ir kt. gamtos objektai laikomi totemais.[2]

Moksliniu požiūriu, nėra jokių įrodymų, kad po smegenų mirties žmogaus sąmonė kažkokia forma išlieka. Tokia būsena vadinama amžinąja užmarštimi. Šiam požiūriui oponuojama pasitelkiant apymirtines patirtis, patirtas išgyvenusiųjų klinikinę mirtį. Kita vertus, paprastai pastarosios patirtys laikomos haliucinacijų, vaistų, pakitusios sąmonės būsenos padariniais.[3]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Pomirtinis gyvenimas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVIII (Perk-Pra). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010
  2. Lietuvių religija ir mitologija: sisteminė studija. Vilnius: Tyto alba, 2019.
  3. Lichfield, Gideon. „The Science of Near-Death Experiences“. The Atlantic. ISSN 1072-7825. Nuoroda tikrinta 2020-06-08.