Politinė psichologija
Politinė psichologija – tarpdisciplininis mokslas, tiriantis sąsajas tarp pcichologijos ir politologijos, pagrindinį dėmesį skiriant žmonių mąstymui, emocijoms ir elgesiui politikoje.[1] Politinė psichologija analizuoja šiuos politologijos tyrimo objektus – rinkėjus, įstatymų leidėjus, vietinę ir nacionalinę valdžią ir administraciją, tarptautines organizacijas, politines partijas ir asociacijas. Nors disciplinos pavadinimas labaiu pabrėžia psichologiją, kaip šios disciplino branduolį, tačiau šį mokslą taip pat būtų galima vadinti „politikos psichologija“, taip pabrėžiant vienodą politoogijos ir psichologijos reikšmę.[2] Be šių dviejų mokslų politinė psichologija apima ir kitas disciplinas: antropologiją, kognityvinę psichologiją, sociologiją, psichiatriją ir tokius santykinai tolimus mokslus kaip ekonomika ar filosofija.[2]
Politinės psichologijos istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Politologijos ir psichologijos tarpusavio įtaka didėja nuo XX a. penktojo dešimtmečio, nors abu mokslai tradiciškai labiau susiję su kitais mokslais, pvz., politologija su istorija, o psichologija su sociologija.[3]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Sapiro, Virginia (2001). „INTRODUCTION TO POLITICAL PSYCHOLOGY“. Suarchyvuotas originalas 2006-06-25. Nuoroda tikrinta 2006-05-19.
- ↑ 2,0 2,1 Iyengar, Shanto; McGuire, William J. (Eds.) (1993). „Interdisciplinary Cross-Fertilization“. Explorations in Political Psychology. Duke University Press.
- ↑ McGuire, William J. (1993). „The Poly-Psy Relationship: Three Phases of a Long Affair“. In Iyengar, Shanto; McGuire, William J. (red.). Explorations in Political Psychology. Duke University Press.
{{cite book}}
: CS1 priežiūra: multiple names: editors list (link)