Pirmieji šaunamieji ginklai Japonijoje

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.

Dar XIII amžiuje šaunamųjų ginklų Japonijai pristatydavo kinai, bet tai nedavė pastebimos naudos. Europietiškieji šaunamieji ginklai pasirodė 1543 metais. Nuo tada Japonijoje buvo pastebėtas staigus jų gausėjimas, prasidėjo masinė šaunamųjų ginklų gamyba. Sakoku valdymo periodu Japonija vos neapleido tolimesnio ginklų gamybos vystymo. Šaunamųjų ginklų atgimimas Japonijoje prasideda 1545 metais, kai šalis įsitraukia į nuolatinius konfliktus su Vakarais. Sengoku (戦国時代) valdymo periodu, apie 1545 metus, Japonija susirado prekybos partnerių Europoje. Pradžią davė ispanų ir portugalų jūreiviai, plaukę per Indijos ir Azijos vandenynus, kurie turėjo avariniu būdu prisišvartuoti mažoje Tanegashima (種子島?) saloje 1543 m. Portugalai vietiniam valdovui tuomet padovanojo titnaginį šaunamąjį ginklą. Netrukus portugalai pradėjo atvirus mainus ir kituose Japonijos miestuose. Nagasaki (長崎市) tapo didžiausiu mainų uostu. Prekybininkai į Japoniją atgabeno vilną, aksomą, tabaką, laikrodžių, net akinius, bet populiariausia preke tapo, nors ir mažiau naujoviškas, europinis titnaginis šaunamasis ginklas. Pamatę europietišką ginklą, tuometiniai feodalai (大名) buvo sužavėti, todėl dauguma jų apie 1549 metus įsakė savo kalviams kopijuoti šiuos pažangius ginklus ir buvo pradėta juos masiškai gaminti. Vienas iš tų ypatingųjų feodalų, supratusių šio ginklo potencialą ir galimybes, buvo Oda Nobunaga. Jis užsakė 500 šių ginklų.

Japonai ne tik greitai perėmė kitų šalių šaunamųjų ginklų gamybos patirtį, bet ir sugebėjo juos patobulinti. Šis ginklas buvo gerokai galingesnis už lanką, ir jo naudojimas buvo paprastesnis. Titnaginis šautuvas gavo japonišką pavadinimą Tanegashima. Tanegashima galiausiai pakeitė japoniškus lankus.

Titnaginis šautuvas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Titnaginio šautuvo pavadinimas Tanegashima kilo iš Japonijos salos Tanegashimos pavadinimo, kur avariniu būdu, dėl kilusios audros, 1543 metais prisišvartavo portugalų jūreiviai. Tuometinis salos valdovas Tanegashima Tokitaka (1528-1579) iš portugalų nusipirko du šaunamuosius Muskets ginklus ir įsakė kalviui nukopijuoti šautuvo vamzdį ir šaunamąjį mechanizmą. Kalviui nebuvo sudėtinga nukopijuoti didžiąją ginklo dalį, tačiau problema kilo gaminant šautuvo vamzdį, nes reikėjo padaryti taip, kad jis įsitvirtintų į alkūnę. Dėl to po metų sugrįžę portugalai atsiplukdė savąjį ginklų kalvį ir taip problema buvo išspręsta. Per 10 metų nuo šio šaunamojo ginklo pristatymo buvo pagaminta apie 300 tūkstančių Tanegashima šautuvų. Tanegashima ginklo gamyba buvo labai paprasta. Šautuvo vamzdis buvo gaminamas iš karštos geležies, kuri buvo lenkiama aplink strypą ir įtvirtinama į šautuvo rankeną. Šautuvo šaunamasis mechanizmas buvo gaminamas iš žalvario. Japoniškąjį Tanegashima buvo lengva ne tik sukonstruoti, bet ir naudoti. Šaulys laikydavo Tanegashima taip, kad petį panaudotų kaip atramą. Atlenkus skiltuvą ir paspaudus gaiduką, spyruoklė įskeldavo dagtyje liepsną, kuri spiraliniu būdu pasiekdavo skiltuvą, pilną parako. Taip šautuvas iššaudavo. Aplink ginklo rankeną būdavo laikomos papildomos dagtys, kurios buvo išmirkomos degiame skystyje. Lyginant japoniškąjį lanką su Tanegashima, pastarasis turėjo didesnę šaunamąją galią, didesnį šaunamosios galios žudymo diapazoną: nuo minimalios 50 metrų iki 500 metrų maksimalios galios (lanko žudymo diapazonas buvo nuo 30 metrų iki 380 metrų maksimalios galios). Tanegashima amunicija buvo įvairių dydžių ir buvo matuojama pagal svorį, o ne pagal diametrą. Dydžiai svyravo nuo mažiausio - 8,5 mm, iki dižiausio - 48 mm, daugiau nei 5 cm diametro. Dauguma stambaus kalibro Tanegashima ginklų turėjo didelę atatranką, todėl iš ryžių buvo gaminamos šaulio apsaugos, naudojamos ir kaip atrama. Ginklai buvo gaminami iš gryno švino. Švinas dideliais kiekiais buvo importuojamas iš Europos. Dėl švinui būdingo lankstumo ir didelio tankio tai buvo puikus metalas ginklų gamybai. Šiomis dienomis Tanegashima ginklai yra lengvai prieinami pirkėjams. Šių ginklų galima nesunkiai įsigyti iš antikvariatinių ginklų pardavėjų arba samurajų antikvariatų parduotuvėse tiek Japonijoje, tiek Vakarų šalyse. Šiuolaikiniai kariai atnaujina Tanegashima ginklų naudojimą kovose, taip pat juodojo parako mėgėjai praktikuojasi naudodami Tanegashima ginklus šaudymui į taikinius.

Pritaikymas kovose[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sengoku(戦国時代) valdymo periodu Tanegashima tapo universaliu ginklu. Šį ginklą buvo galima naudoti puolant ir ginantis tiek atvirose kovose, tiek pilyse. Daugumoje modernių pilių sienų buvo paliekamos kvadratinės ar trikampio formos angos, kurios prireikus leido kareiviams šaudyti ir iš lankų, ir iš Teppo. Taip buvo lengviau sunaikinti snaiperius. Pavyzdžiui, Nodos (野田城 ) apgultyje, 1573 metais, Takeda Shingen (武田信玄) buvo nušautas snaiperio tuo metu, kai klausėsi fleitos muzikos. Atakuojant fortus ir pilis, šauliai pasidarydavo laikinas gynybos pozicijas. Jie surasdavo apsaugą už barjerų, pripildytų smėlio ar pagamintų iš ryžių, už bambuko ryšulių. Jie taip pat turėjo nešiojamus medinius skydus. Jei sugebėdavo užimti išorinį pilies bokštą, jį taip pat panaudodavo prieš priešininkus. Mūšio lauke Tanegashima būriai savo gretas išstatydavo armijos priekyje, šalia lankininkų. Tanegashima būriai gaudavo įsakymus iš Tanegashima-Taisho – vyresniojo kapitono bei nurodymus, kada šauti ir kada iš naujo užsitaisyti ginklus. Pagrindinis Tanegashima-Taisho uždavinys buvo palaikyti nenutrūkstamą šaudymo ugnį. Taip pat buvo suformuojamos pagalbinės karių pajėgos, stovinčios už šaulių, kurios tiekdavo nenutrūkstančias amunicijos bei parako atsargas. Dėl puikaus Tanegashima šaunamųjų ginklų diapazono ir jų galios priešininkams dažnai būdavo sunku apsiginti. Tikimybė kareiviams išlikti gyviems buvo tik tuomet, jei jie nebūdavo patekę į ugnies liniją. Kulkos galėdavo laisvai pramušti lengvus ir prastai pagamintus šarvus. Kad padidintų savo apsaugą nuo šaunamųjų ginklų, kareiviai gamindavosi apsaugas iš bambuko. Dar viena gynybos galimybė prieš šį šaunamąjį ginklą buvo naujesni šarvai, todėl dėl šautuvų atsiradimo prasidėjo ir karių šarvų tobulinimas. Nauja šarvų forma buvo vadinama okegawa-do . Šarvų krūtinės dalis buvo gaminama pagal europietiškus šarvus, kur kietos plokštelės buvo sukniedytos kartu. Naujieji šarvai buvo tvirtesni negu senesnės formos japoniškieji šarvai, taip pat jie galėjo labiau amortizuoti atskriejusios kulkos jėgą.

Sengoku valdymo periodas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sengoku valdymo periodu, 1467 ir 1590 m. Japonijos feodalai kariavo tarpusavyje dėl viršenybės. Tuo metu imta plačiai naudoti graižtvus. Jie kare ėmė vaidinti svarbų vaidmenį. 1549 metais Oda Nobunga užsakė savo kariams specialiai pagaminti 500 graižtvų. Šaunamųjų ginklų nauda tuo laikotarpiu vis dar buvo neaiški, lyginant su kitais ginklais, nes šaunamieji ginklai tuo metu vis dar buvo labai primityvūs ir gremėzdiški. Apskaičiuota, kad XVI a. Japonijoje lankininkas galėdavo iššauti 15 strėlių, kol šaulys užsitaisydavo šaunamąjį ginklą, pasiruošdavo ir iššaudavo. Taip pat šaudymo efektyvumas buvo tik nuo 80 iki 100 metrų, o tuo atstumu kulka galėdavo laisvai atšokti nuo šarvų atgal. Taip pat graižtvo efektyvumas buvo labai priklausomas nuo oro sąlygų, kadangi lyjant ar esant drėgnam orui sušlapdavo parakas. Tačiau, siekdami pagerinti šaunamųjų ginklų efektyvumą, japonai labai greitai pradėjo taikyti įvairias naujas technologijas ir sukūrė keletą šaudymo technikų, skirtų palaikyti nenutrūkstantį kulkų lietų, kovojant su priešu. Taip pat siekdami padidinti šaunamųjų ginklų daromą mirtiną žalą sukūrė didesnio kalibro šautuvų. Kad būtų galima juos naudoti ir per lietų, buvo sukurtos apsauginės lakuotos dėžės, taip pat sugalvota ir kaip iš šių ginklų šaudyti naktį. Šalyje kilo tokia entuziastinga naujų ginklų kūrybos banga, kad pagamintų šautuvų skaičiumi Japonija beveik pralenkė europietiškas šalis. 1592 m. Japonija šaunamuosius ginklus panaudojo invazijai į Korėją. Tuomet ketvirtį, 160 tūkstančių kariuomenės pajėgų, sudarė šauliai. Japonams iš pradžių labai sekėsi: po 18 dienų įsiveržimo į Pusan, jie užėmė Seoul.

Edo periodas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vidinis karas Japonijoje buvo laimėtas Tokugawa Ievasu. Šis įkūrė Tokugawa Shogunate, galingą organizaciją, kuri prižūrėjo taiką ir gerovę Japonijoje 250 metų. XVII a. viduryje Japonija dėl Sakoku politikos nusprendė nepalaikyti ryšių su kitomis Vakarų šalims. Šaunamieji ginklai Edo periodu buvo mažai naudojami, nes nevyko jokių didelių konfliktų, kuriuose reikėtų juos naudoti. Mažiems konfliktams išspręsti dažniausiai buvo naudojami kardai, tačiau vis tiek ginklų gamyba Edo laikotarpiu išliko.

Vėlyvasis Edo periodas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kadangi XIX a. reikėjo atremti vakariečių laivų invazijas (tokias kaip Britų fregatą HMS Phaeton 1808 metais), keletas japonų pradėjo ieškoti naujų ginklų ir eksperimentuoti su jais. Nuo 1840 metų Nagasaki samurajus Takashima Shūhan (高島秋帆) pradėjo importuoti titnaginiai pistoletai ,,Gewehr“ iš Nyderlandų. 1841 metais birželio 27 dieną jis parodė pirmą modernią vakarietiškų ginklų demonstraciją Tokugawa Shogunate būriui Tokumarugaharoje. 1854 m. su Commodore Perry atvykimu Japonijos atsivėrimas vakarietiškoms šalims tapo neišvengiamas. Dėl žymiai padidėjusių prekių mainų didelės pastangos buvo dedamos ir naujų ginklų importavimui. Senieji titnago principu veikiantys ginklai buvo keičiami į pistoletus.

Bošino karas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pilietiniai karai ir vietinių feodalų opozicija prieš Bakufu vėlyvuoju periodu iki 1867 metų Boshin karo Tokugawa Shogunate lėmė rimtus persiginklavimus. Tuo pačiu metu Vakarų šalyse vyko labai didelis technologijų progresas. Kad Japonijos armija būtų aprūpinta sudėtingomis technologijomis ir ginklais, iš Prancūzijos, Vokietijos, Nyderlandų, Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų importuoti tokie ginklai kaip graižtviniai ilgavamzdžiai ir šautuvai su atlenkiama spyna. Per Bošino karą dauguma Shogunate vasalų karių naudojo Gewehr ginklus. Šie ginklai buvo gana senoviški ir turėjo limituotas galimybes: mirtina 50 metrų šaudymo jėga, dviejų raundų per minutę šaudymo sparta. Shogun tiesiogiai vadovaujant Bakufu kariams, taip pat buvo naudojami daug veiksmingesni ginklai, tokie kaip Minje graižtvinis šautuvas. Nagaoka feodalai, sąjungininkai su Shogun, turėjo du Gatling šautuvus ir keletą tūkstančių modernių graižtvų. Yra žinoma, kad 1866 m. Shogunate užsakė 30 tūkstančių modernių graižtvinių šautuvų. Žinoma, kad senoviniai Tanegashima ginklai taip pat buvo naudojami Bakufu, tačiau imperatoriaus kariai dažniausiai naudojo Minje, kurie buvo daug labiau taiklesni, mirtini ir turėjo didesnę galią negu Gewehr ginklai. Kadangi jie buvo per vamzdį užtaisomi graižtviniai šautuvai jų veiksmingumas buvo du šūviai per minutę. Dėl patobulintų užtaisymo mechanizmų Snider šautuvai galėjo iššauti 10 šūvių per minutę ir 1868 m. liepą Tosa Domain karių buvo naudojami prieš Shogitai Ueno mūšyje. Antro konflikto metu šiaurinėje Tosa provincijoje japonų kariai naudojo amerikiečių pagamintus Spencer graižtvinis šautuvas 1863 m. dar buvo labai populiarūs Smith & Wesson Army No 2, kurie škotų pirklio Thomas Blake Glover buvo importuoti į Japoniją ir naudojami Sastsuma pajėgose.

Naujieji laikai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po Meidži (明治時代 )valdymo atkūrimo Japonija toliau importavo ginklus. Naujai sukurta imperatoriškoji armija aktyviai naudojo šaunamuosius ginklus prieš to meto samurajus. Per Satsuma maištą, 1877 metais, kiekvieną dieną vykstant konfliktui, buvo naudojama 320 tūkstančių šautuvų. Japonija pagaliau pagamino pačių sukurtą šaunamąjį ginklą Murata (村田銃) graižtvą, kuris buvo kilęs iš prancūzų Fusil Gras mle. Norint gaminti tokius ginklus, buvo sukurtas Koishikawa arsenalas. Tai buvo pirmasis vietoje pagamintas ginklas, kuris buvo naudojamas nuo 1880 iki 1898 metų. Vėliau Japonija taip pat sukūrė Arisaka (有坂銃) graižtvų seriją, kuri buvo naudojama iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Per karą japonai dirbo prie amerikiečių M1 Garand ginklo kopijavimo, tačiau iki karo pabaigos buvo padaryta tik keletas šimtų kopijų ir tie ginklai liko nepanaudoti. Po karo, 1947 metais, buvo panaikinta Japonijos Imperatoriškoji armija ir savigynos pajėgos. Japonija pasikliovė M1 Garand šautuvais, tiekiamais Jungtinių Amerikos valstijų. Tačiau 1950 m. viduryje Japonijos Gynybos agentūra pradėjo vėl kurti savuosius ginklus Howa 64 ir Howa 89, kurie po truputį pakeitė turėtus ginklus.

Murata[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prieš pradedant gaminti vietinius ginklus, Japonijos Imperatoriškoji armija naudojo Boshin karui importuotus ginklus, tokius ginklus kaip prancūziškas Chassepot, britiškas Sinder-Enfiel ir Spencer. Tai buvo 300 metų po to, kai Japonija patobulino gautus iš portugalų Tanegashima ginklus. Dėl atsiradusios patirties Boshin kare reikėjo labiau standartizuoti ginklo dizainą, Japonijos armija susižavėjo metaliniu pracūzų Gras šautuvu. Dizainas buvo sukurtas Japonijos Imperatoriškos armijos pėstininko majoro Murata Tsuneyoshi. 1880 metais buvo imtas kurti 11 mm vieno šūvio modelis. Murata buvo standartinis japoniškosios imperatoriškosios kariuomenės pėstininkų ginklas per pirmąjį Sino-Japonijos karą 1894-1895 m., taip pat per Boxer perversmą. Imperatoriškoji kariuomenė pastebėjo, kad net patobulinto dizaino Murata 22 versija turi daug techninių trūkumų. Įgijus pirmojo Sino-Japonijos karo patirį buvo nuspręsta Murata pakeisti Arisaka 30, kuris buvo sukurtas 1989 metais. Šiam ginklui buvo naudojamas modernesnis nedūminantis parakas. Naujasis šaunamasis ginklas gerai veikė bet kokiomis oro sąlygomis, tačiau dėl nepakankamo jo produkcijos kiekio dauguma atsarginių pėstininkų, išsiųstų į frontą per Rusijos-Japonijos karą 1904-1905 m., buvo aprūpinami Murata 22 šautuvais.

Arisaka[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ginklas Arisaka buvo sukurtas pulkininko Arisaka Nariakira (有坂 成章; 1852–1915). Šis karys vėliau buvo paaukštintas, suteikiant jam generolo leitenanto laipsnį. 1907 m. iš imperatoriaus Meidži jis gavo barono titulą. Per įvairius karus buvo pagaminta įvairių Arisaka ginklų variantų, pereita nuo 6,5 mm prie didesnio, 7,7 mm kalibro. Taip pat šis ginklas buvo padarytas taip, kad jį būtų galima išmontuot į dvi dideles dalis. Arisaka serijos ginklai buvo plačiai naudojami imperatoriškoje Japonijos armijoje ir imperatoriškame Japonijos laivyne. Iki Antro Pasaulinio karo Arisaka buvo naudojama ir Didžiosios Britanijos laivyne, Rusijos armijoje, Suomijoje ir Albanijoje. Čekijos legionai, kovoję Rusijos revoliucijoje, buvo beveik pilnai apginkluoti 30 ir 38 Arisaka ginklų tipais. Per Antrąjį Pasaulinį karą ir po jo dauguma pasisavintų Arisaka tipo šautuvų buvo naudojami kaimyninėse šalyse, tokiose kaip Kinija, Tailandas, Kambodža. Tačiau po to, kai Japonija 1945 m. vasarą pasidavė, visa šautuvų bei amunicijos gamyba staiga sustojo, Arisaka ginkluotė greitai morališkai paseno. Kadangi Japonijos imperatoriškoji armija pasirašė kapituliaciją, papildoma amunicija kariams tapo nereikalinga. Papildoma 6,5x50 mm amunicija buvo gaminama tik Kinijai, pasisavinusiai ginklus.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. New York ,1996 Ian Bottomley and A.P. Hopson .Arms and Armor of the Samurai: History of Weaponry in Ancient Japan
  2. New York ,2003 Dr. Stephen Turnbull Japanese Castles 1540-1640 (Fortresses)
  3. ISBN 87-91114-12-8, ISBN 978-87-91114-12-0 P4. 2002, Authors Olof G. Lidin, Publisher NIAS Press, Tanegashima: the arrival of Europe in Japan,
  4. OCLC 44090600 ISBN 9780674003347; Cambridge: Harvard University Press. Jansen, Marius B (2000). The Making of Modern Japan.
  5. ISBN 0-8248-0614-X.1862–1868. Honolulu: University of Hawai'i Press. Totman, Conrad (1980). Collapse of the Tokugawa Bakufu.
  6. http://members.shaw.ca/ursacki/muratat22pix.htm
  7. http://www.carbinesforcollectors.com/arisaka1.html
  8. https://katanasforsale.com/japanese-guns-throughout-history/