Pirmasis anglų-afganų karas

Pirmasis anglų-afganų karas
Britų-indų pasitraukimo kolonos ariergardas, skirtas sulaikyti afganus nuo atakos iš užnugario. Autorius − William Barns Wollen, nutapytas 1898 m.
Data 1839 m. – 1842 m. Vieta Afganistanas Rezultatas Afganistano pergalė
Konflikto šalys
Afganistano emyratas	Britų imperija
Vadovai ir kariniai vadai
Dostas Muhamedas Akbaras Chanas	William Elphinstone

Pirmasis anglų-afganų karas – karas tarp britų ir afganų, vykęs 1839−1842 m.

Istorija

Pirmasis anglų-afganų karas kilo britams siekiant plėsti įtaką Vidurinėje Azijoje, kaip atsvarą Rusijos imperijos įtakos plitimui. XIX a. pr. britai kontroliavo beveik visą Indiją. Vienintelė likusi galinga Indijos valstybė tuo metu buvo Pandžabe įsikūrusi Sikhų imperija, vadovaujama Randžito Singho. Rusijos imperija tuo metu plėtė savo valdas Vidurinėje Azijoje ir faktiškai kontroliavo Irano šachų Kadžarų politiką. Vyko varžymasis dėl prekybinių kelių Vidurinėje Azijoje ir britai tikėjo, kad jų prekyba nebus saugi Indo upe, jei Rusijos imperijos įtaka pasieks Afganistaną. 1826 m. Afganistane naują valdančiąją Barakzajų dinastiją užtvirtino emyras Dostas Muhamedas, kuris flirtravo su Rusijos ir Irano pasiuntiniais. Britai siekė palenkti Dostą Muhamedą savo pusėn, bet tai buvo sunku, nes Dostas buvo didžiulėje priešpriešoje su sikhų maharadža Randžitu Singhu dėl Pešavaro kontrolės. Savo ruožtu britai sutarė su Randžitu Singhu. 1830 m. britai pasiuntė Aleksandrą Bernsą diplomatinei kelionei po Vidurinę Aziją per Bucharą į Kabulą deryboms su Dostu. 1837 m. Rusija paskatino Irano ataką prieš Heratą, tuo metu dar valdytą afganų Sadozajų klano. Britai siekė, kad Heratas neatitektų Iranui. 1837 m. A. Bernso deryboms su Dostu žlugus britai nusprendė karine jėga jį pašalinti ir į Afganistano sostą pasodinti šachą Šudžą.

1838 m. spalio 1 d. britų Indijos generolas-gubernatorius lordas Oklandas paskelbė Simlos manifestą, kas buvo karo paskelbimas Dostui Muhamedui. Britai sudarė sąjungą su Randžitu Singhu, bet sikhų pajėgų dalyvavimas kare buvo simbolinis. 1839 m. kovo 10 d. britų-indų pajėgos, vadovaujamos Džono Kino, Bolano perėja įsiveržė į Afganistaną. Žygiuodami per Kandaharą ir Gaznį jie 1839 m. rugpjūčio 6 d. užėmė Kabulą, šachas Šudža patvirtintas nauju Afganistano emyru. Po gana lengvos pergalės logistiškai tapo sunku išlaikyti okupacinius garnizonus Afganistane. Dostas 1840 m. lapkričio 3 d. buvo paimtas į nelaisvę ir išsiųstas į Indiją, tačiau jo sūnaus Akbaro vadovaujami afganistaniečiai pradėjo įnirtingą pasipriešinimą. 1841 m. lapkritį sukilusiame Kabule buvo nužudytas A. Bernsas ir daugelis kitų. Lapkričio 22 d. generolo Džono Šeltono pajėgos buvo sumuštos sukilėlių prie Behmaru kalvų. Gruodžio 11 d. britai susitarė su afganais, kad jiems bus leista pasitraukti iš Kabulo, bet gruodžio 23 d. Akbarui nužudžius derybininkus šis susitarimas žlugo. 1842 m. sausio 1 d. vyriausiasis garnizono vadas Viljamas Elfinstonas susitarė su Akbaru, kad britams bus leista pasitraukti į Pešavarą. Sausio 6 d. 4500 kariškių ir 12 tūkst. civilių pradėjo žygį iš Kabulo. Šis žygis žiemos metu ir nuolat atakuojant afganų sukilėliams virto katastrofa. Sausio 10 d. Akbaro Chano pajėgos paėmė į nelaisvę generolus V. Elfinstoną ir Dž. Šeltoną. Pasitraukėlių likučiai buvo apsupti Džalalabade.

Iš Indijos britai suorganizavo žygį, kad išlaisvinti apsuptuosius Džalalabade ir išgelbėti britų armijos reputaciją po pasigailėtino atsitraukimo iš Kabulo. Balandį Kabule buvo nužudytas šachas Šudža. Balandžio 19 d. britų armija, vadovaujama generolo majoro Džordžo Poloko, pasiekė Džalalabadą. Rugsėjo 15 d. Dž. Poloko pajėgos užėmė Kabulą ir spalio 12 d. paėmus belaisvių pasitraukė. Tuo metu buvo pasikeitusi vadovybė D. Britanijoje ir naujasis Indijos generolas-gubernatorius erlas Elenboras 1842 m. spalio 1 d. Simlos proklamacijoje paskelbė britus pasitraukiant iš Afganistano. Dostas Muhamedas buvo paleistas ir 1843 m. susigrąžino valdžią Kabule.

Šaltiniai

• Enciklopedija Britannica
• Enciklopedija Iranica
• Gregory Fremont-Barnes The Anglo-Afghan Wars 1839–1919.