Šudža Šachas Duranis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Šudža Šachas Duranis
Coin of Shah Shujah Durrani, minted in Bahawalpur.jpg
Šudžos vardo moneta, iškalta 1803 m. Bahavalpūre
Gimė 1785 m.
Mirė 1842 m. balandžio 5 d. (~57 metai)
Kabulas
Pareigos Afganų šachas 1803−1809 m. ir 1839−1842 m.

Šudža Šachas Duranis (‎1785 m. – 1842 m. balandžio 5 d.) – XIX a. Afganistano valdovas (šachas ir emyras).

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šudža (taip pat vadintas Šodža) buvo vienas iš šacho Timūro sūnų. Gimė 1785 m. Po Timūro mirties 1793 m. prasidėjo jo sūnų tarpusavio kovos dėl sosto. 1803 m. iš valdžios buvo nuverstas Machmūdas ir Šudža tapo nauju šachu. Jį rėmė gilzajai ir Kabulo persiškos kultūros gyventojai. Šudža nesėkmingai bandė vienyti šalį. Jis vedė žmoną iš galingos Barakzajų genties. Bijodamas galimos prancūzų remiamos Persijos invazijos jis kreipėsi pagalbos į britus. Pagal 1809 m. sudarytą Anglų-afganų sutartį Šudža sutarė priešintis prancūzų ir rusų remiamoms invazijoms, o britai pasižadėjo rengti karinius apmokymus ir padėti karo atveju. Šios sutarties Šudžai neteko laikytis, nes, kol jis Pešavare tarėsi su britais, atėjo žinia, kad Kabulą apsupo Machmūdo pajėgos. Šudžos kariuomenė buvo sumušta ir jam teko bėgti į Britų Indiją, kur jis 1815 m. prisiglaudė Ludhianoje. Po to jis pateko į sikhų nelaisvę ir 1830 m. buvo išpirktas už 186 karatų deimantą iš Randžito Singho.

1826 m. Dostas Muhamedas Afganistane pradėjo Barakzajų dinastiją. Šudža įtikino maharadžą Randžitą Singhą paremti jį kovoje dėl sosto, o mainais pažadėjo atiduoti Pešavarą sikhams. 1834 m. jie išžygiavo su dviem armijomis. Randžitas Singhas atakavo ir užėmė Pešavarą, tačiau Šudžos pajėgos patyrė pralaimėjimą prie Kandaharo nuo Dosto Muhamedo kariuomenės. Po to Dostas Muhamedas, norėdamas susigrąžinti Pešavaro kontrolę, kreipėsi pagalbos į rusus. Tai kėlė pavojų britų interesams. Jie kartu su Randžitu Singhu ir Šudža sudarė sąjungą karui prieš Dostą. 1839 m. 38 tūkst. britų-indų kariuomenė su Šudžos rėmėjais įsiveržė į Afganistaną, prasidėjo Pirmasis anglų-afganų karas. Jie užėmė Kabulą, 1840 m. Dostas Muhamedas buvo paimtas į nelaisvę ir perkeltas į Britų Indiją. Britai patvirtino emyru Šudžą ir paliko 16 tūkst. kariuomenės garnizoną jo valdžiai paremti. Tuo metu afganai, vedami Dosto sūnaus Muhamedo Akbaro, kovojo prieš britus, naikino tiekimo grandinę. Vietos gentys negalėjo pakęsti nei svetimšalių, nei jų primesto valdovo Šudžos valdžios. Negalėdamas išsilaikyti Kabule 1842 m. sausį britų generolas Viljamas Elfinstonas susitarė su sukilėliais, kad jam būtų leista atsitraukti, tačiau išžygiavusi kariuomenė buvo užpulta ir išžudyta. Šudža liko Kabule užsibarikadavęs tvirtovėje ir bandė nuteikti gentis prieš Dostą Muhamedą, tačiau 1842 m. balandžio 5 d. buvo nužudytas. Jo sūnus Fathas Džangas skelbėsi karaliumi, bet pasitraukė palikęs kitą brolį Šahpūrą Kabulo valdytoju, kuris 1842 m. perdavė valdžią grįžusiam Dostui Muhamedui.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]