Peterburgo lietuvių savitarpinės pašalpos draugija

Peterburgo lietuvių savitarpinės pašalpos draugija – labdaros ir paramos organizacija, veikusi 1900–1917 m. Rusijos imperijos tuometinėje sostinėje Sankt Peterburge. Istoriografijoje patogumo dėlei dažnai vadinama Savitarpiečiais.

Istorija

Įsikūrė kaip atsvara kitai Peterburgo organizacijai Lietuvių ir žemaičių labdaringoji draugijai, kuri tautiečių tarpe garsėjo kaip perdėm aristokratiška (joje dalyvavo daugiausiai inteligentai). Savitarpiečių draugija buvo labiau demokratiška, į ją stodavo eiliniai darbininkai ir tarnautojai, studentai. Steigimo metais jungė 61 narį, vėliau šis skaičius išaugo iki 100 žmonių. Peterburgo lietuvių savitarpinės pašalpos draugija savo nariams teikdavo pašalpas ir paskolas. Aktyvumu pasižymėjo jos nariai Juozas Zauka, Zuzana Arlauskaitė-Mikšienė, Kazimieras Būga, Antanas Jasūdis.

Lošikų būrelis

Prie Savitarpiečių draugijos 1901–1910 m. susibūrė teatro mėgėjų grupė, pasivadinusi Lošikų būreliu. Jie rengdavo vaidinimus, scenoje buvo pastatyti Aleksandro Fromo-Gužučio „Ponas ir mužikai“, Vaižganto „Nepadėjus nėr ko kasti“, Žemaitės „Mūsų gerasis“, Juliaus Slovackio „Mindaugas“ ir kt. dramos veikalai. Įkūrimo iniciatoriai ir vadovai: Antanas Jasūdis, Kazimieras Būga, Pijus Grigaitis, Gustavas Feterauskas ir kt. Būrelis bendradarbiavo ir su kita miesto tautiečių organizacija – Petrapilio lietuvių dramos ir muzikos kuopa.

Po 1917 m. Spalio revoliucijos Savitarpiečių veikla prigeso, pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui dauguma jos narių grįžo į Lietuvą.

Šaltiniai

• Lošikų būrelis // Visuotinė lietuvių enciklopedija XIII, Vilnius: MELI, 2008 p. 616
• Peterburgo lietuvių savitarpinės pašalpos draugija. // Visuotinė lietuvių enciklopedija XVIII, Vilnius: MELI, 2010 p. 75