Pelagialė
Pelagialė arba pelaginė sritis (iš sen. gr. πέλαγος 'atvira jūra') – vandenyno, jūros, ežero vandens storymė iki bentalės. Tai visa vandens masė nuo paviršiaus iki dugno.
Vandenynuose pelagialė horizontaliai skaidoma į 2 zonas: priekrantinę (neritinę) ir okeaninę. Vertikaliai pelagialė skirstoma į šias juostas:
- epipelagialė (iki 200 m) – saulės apšviesta dalis, kurioje gali vykti fotosintezė; čia susitelkę daugelis organizmų;
- mezopelagialė (200–1000 m) – labai silpnai apšviesta dalis; čia laikosi heterotrofinės bakterijos, giliavandenės žuvys (dalis jų – bioiluminscensinės);
- batipelagialė (1000–4000 m) – visiškos tamsos sritis; negausūs organizmai (bioiluminscensinės žuvys, kalmarai) laikosi maitindamiesi detritu arba vieni kitais;
- abisopelagialė (4000–6000 m) – tamsi, šalta ir didelio slėgio priedugnio sritis; deguonies beveik nėra, užtat, dėl yrančios nuskendusios organinės medžiagos daug druskų; prie dugno gyvena detritą skaidantys organizmai, daugiau gyvybės prie terminių angų;
- hadopelagialė (6000–11 000 m) – apima vandenynų lovius; čia gyvena bentosas, skaidantis detritą (daugiausia vėžiagyviai, kirmėlės, dygiaodžiai, žuvų mažai).
Iš visų Žemės ekologinių karalysčių, pelagialė yra pati didžiausia. Jos tūris – 1,37 mlrd. km³, gylis – iki 11 km.[1]
Pelagialės gyvieji organizmai skirstomi į planktoną (vandens judėjimo nešiojami smulkūs organizmai), nektoną (aktyviai plaukiojantys gyvūnai), pleistoną (pusiau panirę, laisvai plaukiojantys vandens paviršiuje organizmai) ir neustoną (ant vandens paviršiaus besilaikantys organizmai). Pelagialės organizmų gausa skiriasi priklausomai nuo ištirpusių maisto medžiagų ir deguonies kiekio, saulės šviesos, vandens temperatūros, druskingumo, slėgio, žemyninių ir povandeninių barjerų.[2]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Donatas Pupienis. pelagialė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVII (On-Peri). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010
- ↑ pelagic zone. Encyclopædia Britannica Online. – www.britannica.com.