Patarlių knyga

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Patarlių knyga – viena iš Senojo Testamento knygų. Tai Izraelio išminties mokytojų posakių rinkinys.

Patarlių knygoje minimi du karaliai: Saliamonas, kurio globojama išmintis suklestėjusi pirmiausia, ir Ezekijas, kuris buvo liepęs rinkti išmintingus posakius. Gali būti, kad patarlės buvo renkamos bei klasifikuojamos ir vėlesniais laikais. Nemažai tyrinėtojų pastebėjo „Trisdešimties išmintingų posakių“ (viena iš Patarlių knygos dalių) panašumą į vieną Egipto tekstą.

Patarlės yra labiau optimistinės nei Jobo ar Mokytojo knygos. Atsiliepiant į Pakartoto Įstatymo knygos idėjas tikima, kad žmogus, vaikštantis Dievo keliais, bus palaimintas.

Namai ir draugystė, darbas ir prekyba, karaliaus ir paprasto žmogaus gyvenimas – patarlių fonas.

Patarlių knygoje kalbama apie išmintį ir kvailybę, teisiuosius ir nedoruosius, išmintingą kalbą, turtą ir skurdą, viltį ir baimę, džiaugsmą ir liūdesį, pyktį, sunkų darbą ir tinginystę. Dievo baimė (pagarba jam) esanti visos išminties pagrindas.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Biblijos enciklopedija. Alna litera. Vilnius, 1992., 93 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]