Pasienio karas (1487–1494)
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Pasienio karas (1487-1494) | |||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Priklauso: LDK-Maskvos karai | |||||||||
| |||||||||
| Konflikto šalys | |||||||||
.svg){kind=small} LDK
|
.svg){kind=small} Maskvos Didžioji Kunigaikštystė
| ||||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||||
| Kazimieras Jogailaitis |
Ivanas III | ||||||||
Pasienio karas (1487–1494) buvo pirmasis karas tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir kylančios Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės. Konflikto teritorija apėmė Aukštutines kunigaikštystes, kurios iki tol permainingai priklausė vienai ar kitai pusei, o kartais duoklę mokėdavo ir abiem pusėms.
Priešistorė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1449 m. tarp šalių sudaryta Amžinosios taikos sutartis buvo gana ilgalaikė ir tik 1473 m. fiksuotas pirmasis pavienis ginkluotas konfliktas. Situacija pasikeitė 1478 m., kada Naugardas neteko dalies savarankiškumo Maskvos naudai, nutrūko iki tol mokėta duoklė (nors ir pripažinta pagal 1449 m. sutartį).
Situacija kaito ir dar paaštrėjo 1480 m., kai prie Ugros upės Didžiosios Ordos chanas nesulaukė Kazimiero Jogailaičio pagalbos, tai tapo pirmuoju ženklu, jog Maskva, anksčiau nešusi totorių jungą, tampa savarankiška.
Karo eiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kariniai veiksmai prasidėjo 1487 m., kai du iki tol LDK tarnavę pasienio kunigaikščiai perėjo Maskvos pusėn. Prasidėjo abipusiai antpuoliai trijų giminių valdose – Odojevskių, Vorotinskių ir Beliovskių.
1489 m. LDK pusė pasiekė teritorijas už Okos, į ką Maskvos kariuomenė atsakė Vorotinsko užėmimu, tačiau grįžtant buvo sumušta LDK dalinių. Visgi, tėvonijos sunaikinimas paskatino kunigaikštį Vorotinskį gruodį pereiti į Maskvos pusę.
1491 m. pabaigoje – 1492 m. pavasarį LDK pusė suaktyvino veiksmus ir niokojo Maskvos valdas, tačiau į didesnius mūšius nesivėlė, tenkinosi turto grobimu.
1492 m. vasarą po tėvo mirties tapęs LDK valdovu Aleksandras bandė spręsti situaciją politinėmis priemonėmis ir siuntė pasiuntinybę. Tų pačių metų žiemą iš Smolensko patraukę LDK pajėgos atsiėmę pora miestų, į ką 1493 m. pavasarį sulaukta Maskvos reidų. 1493–1494 m. vyko derybos, kurias vainikavo 1494 m. vasario 7 d. pasirašyta taikos sutartis.
Rezultatai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Taikos sutartimi LDK Maskvai užleido Viazmos kunigaikštystę ir šiaurinę Okos aukštupio srities dalį (Vorotinską, Beliovą, Kozelską, Odojevą), taip netekdama ~87 tūkst. km² teritorijos (1492 m. LDK apėmė ~800 tūkst. km²).
Ivanas III sėkmingai privertė Aleksandrą nusileisti ir sudaryti LDK nepalankią Amžinosios taikos sutartį, vesti savo dukterį Eleną, nesustojo ir toliau į savo pusę viliojo pasienio kunigaikštystes, kas 1500 m. virto antruoju LDK-Maskvos karu.