Palikimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Palikimas - mirusio asmens paliktas turtas, t. y., turtinės teisės ir pareigos. Reguliuoja paveldėjimo teisė. Mirus asmeniui, kyla paveldėjimo teisiniai santykiai. Palikimo atsiradimo vieta laikoma paskutinė palikėjo nuolatinė gyvenamoji vieta. Pagal ją yra atliekami su paveldėjimu susiję notariniai veiksmai. Tai vienintelė išimtis, kai asmenys negali laisvai rinktis notaro, o turi kreiptis pagal LR teisingumo ministro nustatytą tvarką (LR notariato įstatymas, 28 str. 1 d.). Nuo palikimo atsiradimo dienos (asmens mirties arba teismo sprendimo įsigaliojimo dienos arba teismo sprendime nurodytos dienos) pradedami skaičiuoti palikimo priėmimo terminai, taikomi asmenims, turintiems teisę paveldėti. Tam, kad asmuo įgytų palikimą, jis turi jį priimti. LR CK 5.50 str. nustato būdus, kuriais galima priimti palikimą. T.y.: faktiškai pradėjus valdyti paveldimą turtą; kreipusis į palikimo atsiradimo vietos teismą dėl turto apyrašo sudarymo; kreipusis į palikimo atsiradimo vietos notarą su pareiškimu apie palikimo priėmimą. Palikimo priėmimas – vienašalis įpėdinio sandoris, kuriuo jis siekia sukurti sau tam tikras teises ir pareigas, t. y., šiuo atveju perimti savo nuosavybėn palikėjo turtą, jo turtinius reikalavimus bei skolinius įsipareigojimus[1].

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vikicitatos

Wikiquote logo
Puslapis Vikicitatose