Paleosibiriečių kalbos
Išvaizda
Paleosibiriečių kalbos | |
Paplitimas | Rusija, Japonija, JAV, Kanada, Grenlandija |
---|---|
Kilmė | geografinis grupavimas |
Klasifikacija | eskimų-aleutų, Jenisiejaus, Čiukčių-kamčiadalų, jukagyrų, nivchių, ainų |
Paleosibiriečių kalbos (kitaip paleoazijiečių kalbos, Senovės Sibiro kalbos) – keletas izoliuotų kalbų bei kalbų grupių, paplitusių šiaurės ir šiaurės rytų Sibire, Rusijos Tolimuosiuose Rytuose bei Aliaskoje. Praktiškai visos paleosibiriečių kalbos neskaitlingos, nykstančios.
Paleosibiriečių kalbos nepasiduoda jokiai akivaizdžiai lingvistinei klasifikacijai – tiek jų tarpusavio ryšiai, tiek santykiai su kitomis kalbų grupėmis tėra hipotetiniai. Paleosibiriečių kalbas bandyta jungti į hipotetines na-denė arba denė-Jenisiejaus kalbų grupes, Uralo–Sibiro grupę.[1] Bandyta ieškoti jų ryšių su korėjiečių kalba.
Paleosibiriečių kalboms priklauso:[2]
- eskimų ir aleutų kalbos – šiaurinės Aliaskos, Kanados pakrantės, Grenlandija (pagr. kalbos – grenlandų, jupikų, inuktitutas);
- Jenisiejaus kalbos – vienintelė tebeišlikusi ketų kalba (Turuchansko rajonas, prie Ketės);
- čiukčių ir kamčiadalų kalbos – Čiukčių ir Kamčiatkos pusiasaliuose (pagr. kalbos – čiukčių, koriakų, itelmenų);
- jukagyrų kalba – Kolymos, Indigirkos slėniuose;
- nivchių kalba – Amūro deltoje ir šiaurės Sachaline;
- ainų kalba – Hokaido saloje.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Fortescue, Michael. 1998. Language Relations across Bering Strait: Reappraising the Archaeological and Linguistic Evidence. London and New York: Cassell.
- ↑ Olegas Poliakovas. Paleoazijiečių kalbos. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVII (On-Peri). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010