Ona Žaneta Urbanavičiūtė-Markevičienė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Ona Žaneta Urbanavičiūtė-Markevičienė
Gimimo vardas: Ona Žaneta Urbanavičiūtė
Gimė: 1935 m. rugsėjo 28 d. (83 metai)
Vidiškiai, Ukmergės rajonas
Tautybė: lietuvė
Veikla: vertėja, docentė
Sritis: dialektologija, lyginamoji gramatika
Organizacijos: Lietuvos edukologijos universitetas
Alma mater: Lietuvos pedagoginis institutas

Ona Žaneta Urbanavičiūtė-Markevičienė (g. 1935 m. rugsėjo 28 d. Vidiškiuose) – Lietuvos vertėja, filologė, dialektologė; docentė (nuo 1974 m.), humanitarinių mokslų daktarė.

1962 m. baigė tuometinio Lietuvos pedagoginio instituto lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą. 19621964 m. mokytojavo Šilavoto, Siponių (Prienų r.) mokyklose. Nuo 1964 m. tapo šio universiteto dėstytoja, nuo 1974 m. – docente, nuo 1970 m. filologijos mokslų kandidate. 1967–1970 m. Vilniaus universiteto aspirantė. Skaitė dialektologijos, istorinės gramatikos, latvių kalbos, lyginamosios kalbotyros kursus.[1]

Vertimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Užsiėmė šiuolaikinės hindi prozos vertimais:[2]

  • „Griūvančios sienos“ (1976 m.; Upendranathas Aškas, Girtī Dīvārẽ (गिरती दीवारें), 1947 m.)
  • „Juodas vanduo“ (1978 m.; Šanis)
  • „Amita“ (1981 m.; Jašpalis, Amitā (अमिता), 1956 m.)
  • „Paukštis be gūžtos“ (1984 m.; Ilačandra Džošis, Nirvāsit (निर्वासित), 1944 m.)
  • „Tamsūs uždari kambariai“ (1986 m.; Mohanas Rakešas, Andhere Band Kamre (अंधेरे बंद कमरे), 1961 m.)

Iš latvių k.

  • „Mitologijos enciklopedija“

Mokslo darbai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • „Lietuvių tarmės“, d. 2-3 (1992–1993 m., su V. Grinaveckiu)
  • „Lietuvių kalbos keliakamieniai daiktavardžiai“ (1994 m., su V. Grinaveckiu)
  • „Aukštaičių tarmių tekstai“, d. 1 (1999 m.)

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-10-22-kalbininke-is-dievo-malones/123332
  2. Ona Žaneta Urbanavičiūtė-Markevičienė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. 384 psl.