Nojonas

Tögs-Ochiryn Namnansüren, dar vadintas „Geruoju nojonu chanu Namnansurenu“.

Nojonas (mong. ноён) – feodalo rangas Mongolijoje nuo viduramžių iki XX a. pradžios. Mongolų imperijoje – karo vado ar pareigūno titulas. Šiuolaikinėje Mongolijoje jis atitinka kreipinį ponas ar misteris.

XI a. – XII a. I pusėje nojonai buvo senųjų mongolų aristokratų giminių vadovai, vėliau (XII a. II pusė) kilmingųjų feodalų atstovai. Čingischano laikais nojonais vadino kariuomenės vadus, vadovavusius tumenams ir tūkstantinėms. Užkariavimų metu nojonai gaudavo teritorijas valdyti, tad iš esmės tapo mongolų aristokratija.
Nojonai užėmė aukštesnę padėtį už paprastus mongolus, bet žemesnę už Čingischaną bei jo brolių palikuonis. Džučio uluse, Ilchanate ir Čagatajaus chanate nojonus kartais vadino emyrais ar bėjais. Juan dinastijoje nojonų atitikmeniu laikė guanreną, nes jų pagrindinė funkcija buvo karinė.

XIV–XVII a., feodalinio susiskaldymo laikais, nojonai buvo nuo centrinės chanų valdžios nepriklausomi valdovai, kunigaikščių analogas.

Po mongolų imperijos

Čingų dinastija valdė Mongoliją 1694–1911 m. per Čingischano palikuonis, kurie buvo vadinami nojonais. Tais laikais žodis nojonas ėmė reikšti 'kilmingasis, bajoras', nes Mongolija tada nekariavo. Politinės valdžios jie neturėjo, tačiau ją atgavo 1911–1919 m. 1921 m. valdžią iš nojonų atėmė prosovietinis Damdino Suche-Batoro režimas, kuris vėliau su jais fiziškai susidorojo.