Nestabilumo juosta

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Nestabilumo juosta tai HR diagramos sritis kurioje yra išsidėsčiusios pulsuojančios žvaigždės: (Lyridės, Cefeidės, Mergelės W žvaigždės, Cetidės, Tauro RV žvaigždės, Skydo delta žvaigždės).

Nestabilumo juosta yra siaura stačiakampės formos sritis HR diagramoje, prasidedanti ties pagrindine seka A ir F žvaigždžių srityje (1-2 Saulės masių) ir besidriekianti beveik vertikaliai aukštyn (truputėlį pasvirusi į dešinę) link didesnių šviesių. Apatinė nestabilumo juostos dalis tai faktiškai Hercšprungo spraga HR diagramoje.

Radialinės pulsacijos[taisyti | redaguoti kodą]

Visos žvaigždės nestabilumo juostoje pulsuoja dėl du kartus jonizuoto helio (He III) sluoksnio žvaigždės atmosferoje. Normaliose A-F-G žvaigždėse He yra neutralus žvaigždžių fotosferose. Giliau po ja, ties 25000-30000K prasideda He II sluoksnis (pirmoji He jonizacija). Antroji jonizacija (He III) prasideda ties 35000-50000K.

Kada žvaigždė traukiasi, He II sluoksnio tankis ir temperatūra pradeda didėti. He II pradeda jonizuotis, virsdamas He III (antroji jonizacija). Neskaidrumas didėja, o energijos srautas iš žvaigždės gelmių yra efektyviai sugeriamas. Temperatūra sluoksnyje ima augti ir jis pradeda plėstis. Besiplečiant tankis ir temperatūra ima mažėti, o He III pradeda rekombinuoti atgal į He II. Išoriniai sluoksniai pradeda trauktis, taigi pulsacijos ciklas prasideda iš naujo.

Yra stebimas tam tikras fazės poslinkis tarp žvaigždės radialinio greičio ir jos ryškio (spindesio) kitimų. Šis fazinis poslinkis priklauso nuo He II zonos gylio nuo žvaigždės paviršiaus.