Nefilimai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Daniel Chester French, „Dievo sūnūs susijungė su žmonių dukterimis ir žemėje pasirodė milžinai“ – šis pavadinimas yra ištrauka iš Pradžios knygos, aiškinanti nefilimų kilmę.

Nefilimai (hebr. נְפִילִים‎) – biblijiniai mistiniai galiūnai arba žmonės, minimi Tanache.[1] Jie milžiniški ir galingi. Žodis „nefilimai“ kai kuriose Biblijos versijose pažodžiui verčiamas kaip „milžinai“. Pagal judėjų tradiciją, nefilimai yra puolę angelai. Apie šiuos galiūnus išsamiausiai kalbama Pradžios knygoje, tačiau pateikiama ištrauka gana dviprasmiška, o nefilimų tapatybė – ginčytina.[1][2] Pasak Skaičių knygos 13, 33, nefilimai gyveno Kanaane, žydų tautai užkariaujant šį regioną. Panaši į žodį „nefilimai“ reikšmė hebrajų kalboje randama Ezekielio knygos 32, 27.

Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dauguma sampratos aiškinimų yra pagrįstos prielaida, jog žodis „nefilimai“ yra susijęs su veiksmažodžio šaknimi n-p-l (נ־פ־ל) hebrajų kalboje, reiškiančia „kristi“. Roberto Beikerio Gildlestouno manymu, šis žodis susijęs su hif’il priežastiniu kamienu ir turėtų būti suprantamas, kaip „tie, kurie priverčia kitus nupulti“.[3] Pasak Ronaldo Hendelio, „nefilimai“ – neveikiamoji rūšis, gramatiškai analogiška žodžiams paqid („tas, kuris yra paskirtas“) ar asir („prirakintasis; pririštasis“), kuri reiškia „tie, kurie yra nupuolę“.[4][5]

Daugelyje senųjų Biblijos vertimų žodis interpretuojamas kaip „milžinai“.[6] Senovės graikų vertėjai Simachas verčia „smurtaujantieji“,[7][8][9] o Akvila Sinopietis – „nupuolusieji“ arba „krentantieji [ant savo priešų]“.[10][11]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 „Nephilim“. Encyclopedia Britannica. Nuoroda tikrinta 2020-11-06.
  2. Doedens, J. J. T. (2019). The Sons of God in Genesis 6:1–4: Analysis and History of Exegesis. BRILL. p. 75-76. ISBN 978-90-04-39590-9. Nuoroda tikrinta 2020-10-10.
  3. Girdlestone R. (1871). Synonyms of the Old Testament: Their Bearing on Christian Faith and Practice. p. 91
  4. Hendel, Ronald (2004). „The Nephilim were on the Earth: Genesis 6:1–4 and its Ancient Near Eastern Context“. In Auffarth, Christoph; Stuckenbruck, Loren T. The Fall of the Angels. Brill. pp. 21, 34. ISBN 978-90-04-12668-8. 
  5. Marks, Herbert (1995). „Biblical Naming and Poetic Etymology“. Journal of Biblical Literature 114 (1): 21–42. JSTOR 3266588. doi:10.2307/3266588. 
  6. Van Ruiten, Jacques (2000). Primaeval History Interpreted: The Rewriting of Genesis I–II in the Book of Jubilees. Brill. p. 189. ISBN 9789004116580.
  7. Wright, Archie T. (2005). The Origin of Evil Spirits: The Reception of Genesis 6.1–4 in Early Jewish Literature. Mohr Siebeck. pp. 80–81. ISBN 9783161486562.
  8. The Greek text reads 'οι βιαιοι; the singular root βιαιος means „violence“ or „forcible“ (Liddell & Scott. Greek–English Lexicon, 1883.)
  9. Stackhouse, Thomas (1869). A History of the Holy Bible. Blackie & Son. p. 53.
  10. Stackhouse, Thomas (1869). A History of the Holy Bible. Blackie & Son. p. 53.
  11. Salvesen, Alison (1998). „Symmachus Readings in the Pentateuch“. Origen’s Hexapla and Fragments: Papers Presented at the Rich Seminar on the Hexapla, Oxford Centre for Hebrew and Jewish Studies, [July] 25 – 3 August 1994. Mohr Siebeck. p. 190. ISBN 9783161465758.